Dysnų spoto užgimimas

Šis reportažas apie naujajį spotą antrajame pagal dydį Lietuvoje Dysnų ežere parengtas neetatinio korespondento Mindaugo LTU9. Ačiū jam už reportažą bei ištvermę :)

Taigi labai nedraugiškai gamta sutinka įsibrovėlius į neliestas teritorijas. Atsimenu, ir Jaunakampyje (Kertuojuosna), pirmaisiais metais, pasitikdavo mašalų spiečiai, niekaip neatstojantys. O vakare juos pakeisdavo uodų tuntai. Atsimenu, kai teta Irena, ten dėdės atvežta, pasibaisėjusi lėkė namo, su mintimi, "koks durnas čia gali gyventi". Šiandien, nušienautoje pievoje, bei sukulturintoje pelkėje, nedaug kas tuos laikus prisimena.
Bet istorija kartojasi nuo pradžių. Šį kartą Dailidžių kaimas prie Dysnų ežero. Ežeras, beje, antras didžiausias dabartinėje Lietuvoje. Vytautas turėjo progos jį išilgai baidare perplaukti. Šį karta lauko keliuku jau nepaklydom - vieškeliui pasibaigus, pasirinkome teisingas provėžas, pačias kairiausias. Iki kalvos viršūnės vos inžiūrimomis vežiomis. O paskui tiesiai žemyn per lauką link ežero, apie pusę kilometro. Per žoles, ne ką už mašiną mažesnes, ir per šernų išknistą dirvoną. Foresteris gerai atlaiko tokį vojažą, tik sustojus ir išlipus prie ežero, pasirodo vietinė fauna (vormai) jį vargšą palaikė didele karve. Tie niekadėjai kraujasiurbiai apspitę jį didžiuliu pulku. Tuoj pat griebiausi amerikietiškų purškiamų priemonių. Ne Foresteriui, bet sau, aišku. Vaizdas ežeran laukinis - žolės iki pat vandens, o paskui tanki nendrių giria, gal 20-30 metrų.



Gaišauti ir atsipalaiduoti gamta neleidžia. Lygiai taip kaip ir gerėtis lūžinėjančiomis Dysnų bangėmis. Nugenėti 20x20m aikštelę ilgai netrunka. Technika veikia nepriekaištingai, ir lengvai susitvarko su užduotimi. Šiek tiek pradeda veikti 28-30C karštis. Atrodo jau geriau.



Trumpai atsikvėpus, kimbu į lemimą šturmą. Šį kartą laukia nežinia ir nepatirti išbandymai. Visų pirmą tenka dirbti apsirengus hidrokostiumą. Jėgų užtenka tik kokiai minutei, paskui pradeda nuo karščio akyse dvejintis. Tenka stoti, ir gaivintis. Jaučiuosi kaip vergas kukurūzų plantacijose. Pirmas pastebėjimas – vormus traukia juodas hidrokostiumas. Labai traukia. Kenčia nuogos rankos bei kaklas. Šiaip ne taip pravarau dvi pradalges į plotį, kokiu 10m gilyn ežeran. Jėgos baigia paleisti, akyse pradeda dvejintis. Susitrumpinu krūmapjovės diržą, ir kylu lemiamam, žūtbūtiniam šturmui. Kaip nors prasimušti iki vandens. Einu va bank, nes prarasti jau nėra ko. Nendrės kokių 3m aukščio, bet kadangi jau grimztu iki kelių, viskas atrodo dar aukščiau. Labiausiai bijau prarasti tiesią pjovimo kryptį, ir nuvingiuoti į šoną. Tada jau amen, niekas manęs nesuras šitame pragare. Pagaliau nendrės pradeda retėti. Pradedu justi vandenį linguojant. Ir štai, pasimato ežeras. Jis kaip Nirvana, kaip išganymas. Iš kažkur semiuosi vidinių rezervų, ir naikinu likusias nendres. Darosi vis sunkiau, nes vandenyje jau iki juosmens, ir tenka labai aukštai iškėlus šienauti. Iš paskutinių grižtu atgal. Bijau, netekes jėgų, nukristi, ir jau niekad nebepakilti. Iki kranto nedaeinu, numetu techniką ant didesnės nušienautų nendrių krūvos. Ir atgal, į ežera. Panyru, kiek hidrokostiumas leidžia. Iškilus, virš galvos kokie 255 vormai ratus suka. Vel nyru, tik ši kartą ilgiau. Po kokių 10min tokių slėpynių, atkaklių kraujasiurbių sumažeja kone 2 kartus. Grįžtant krantan, vormai kerta nauja pastiprinta jėga. Prie jų prisijungia dar keleta kamanių (ar didelių širšių). Pradedu panikuoti. Plėšiu nuo savęs hidrokosniumą, purškiuosi visas nuo galvos iki kojų. Čia jau išgyvenimo klausimas. Tik dabar suvokiu, kad nendrėse jų 100 kartų daugiau nei pievoje. Bandau užsivesti technika. Nepavyksta. Gal vandens gavo. Paskui nutrūksta užvenimo virvė. Susitaikau, kad pabaigti „šienapjūtės” šiandien nepavyks.

Bet juk ne viek dėl to čia susirinkome. Ne tam gi Rimvydo „Retro” gabenomės. Reikia kažkaip sutelkti jėgų likučius, ir išplaukti. Galbūt būčiau įrašytas į Gineso rekordų knygą, kaip pirmasis burlentistas Dysnuose. Taigi susitakeluoju ir vel pro atvertus pragaro vartus. O gal vartus pro pragarą išganymo link. Šį karta tenka bent du kartus – su bure ir su lenta. Dėl karščio be hidrokostiumo, tai nupjautų nendrių daigai pjausto blauzdas. Dar stumiamas nupjautų nendrių kalnas verčia pasijusti nusidėjėliu, su viso pasaulio nuodėmių nepakeliama našta. Nendrėm pasibaigus išplaukimas labai puikus. Gylio iki juosmens, ir gana greitai tampa virš galvos. Dugnas ne smeliukas, bet visai kietas. Apsėdęs vormų tuntas verčia labai greitai sustartuoti, ir dabar – kuom toliau nuo kranto. Čia ir pirmoji Dysnų apgaulė. Atrodė bangelės lužtančios, NE vėjo turėtų būti pakankamai. Pasirodo ne, išglisuoti su 10-ke nepavyksta. Vis dar bandau daužyti vormus ant kojų. Paskui tenka pasireguliuoti burę. Kiek vėliau paduoda gūsį, ir aš jau lekiu su vėju! Nušvilpiu beveik iki priešingo kranto pusiasalio, paskui dar už jo. Edvės prasinešti tikrai pananka į visas puses. Aišku NE visur labai gūsiuotas. Bet glisas trunka jau beveik nuo vieno kranto iki kito, t.y. kur kas ilgiau, nei prieš tai diena Elektrėnuose. Bangeles labai malonios, nesidaužo. Gylio 70cm vairui visai pakanka. Nors ežeras visomoje labai seklus, toks kaip Kertojai. Žolių ežere vairas irgi nepagavo per visą plaukimą. Matyt atviri plotai, ir bangos, neleidžia žolėms įsitvirtinti. Šiaip, esant tinkamam vėjui, būtų noras prasinešti per visą 10km ežero ilgį Visgi laikas spaudžia grįžti. Vos pasiseka rasti „velnio vartus”. Grįžus, purškiuosi visur, ant žaizdų, kad tik atsiginti nuo vėl mirties tunelyje supuolusių kraujasiurbių.

Geros likusios vasarėlės visiems !