Cervinia/ Zermatt 2010

Šio sezono žiema gavosi kiek ištempta. Dėl įvairių šeimyninių logistinių niuansų. Kai kovo pabaigoje vieni iš blogo skaitytojų jau buvo po keliskart pabuvoję kalnuose, kiti jau grįžę iš šiltųjų kraštų buriavimų, susiruošėme į kalnus ir aš su Lina.

Planuojantis galvojau, kad vėlyvą kovą reikia važiuoti ten, kur aukštai. Na, kad jeigu ką, sniego nepritrūktų. Vaizduotė sustojo ties vienu aukščiausių Europos regionų – Zermatt/Cervinia (max 3.8, realiai 3.5-2.0 km). Zermatt‘e buvome vasarą prieš ~1.5 metų – patiko vaizdai, kalnai, aukščiai, šveicarų karvės. Šįkart, pagrinde dėl kainų skirtumų pasirinkome Itališkąją pusę apgyvenimui – Cervinia (~2000m), o tiksliau žemiau esantį kaimą Valtournenche (~1500m).

Kelionė lėktuvu į Milaną per Prahą, su itin trumpu persėdomu (teoriškai 30min, praktiškai 15min) įvyko itin sklandžiai. Na gal tik truputį nuotaiką pablogino aeoruoste čekų reikalavimas susimokėti už slides 10eur. Aišku ne 200lt, bet vis tiek.. Pasirodo bagažo taisyklėse parašyta, kad slides ir kitą sport-stuffą galima vežti be papildomų mokesčių, jei tai neviršyja bendro svorio limito. Vis tik kitame punkte parašyta, kad už nestandartinių išmatavimų bagažą reikia atkato 10eur. Suprask, jei tavo slidės/SB/kaitas/burlentė telpa į standartinį čemodaną, tada vežk. O jei ne – tai 10eur. Whatever.

Milane gavome senai norėtą kibiriuką – Lancia Y. Tokia mažulė juokinga. Vos tilpome su visa savo manta, bet tilpome. Valtournenche yra itin paprastai pasiekima - ~170km autostrada ir ~20km kalnų keliuku. No stress. Cervinia būtų dar ~10km aukštyn į kalną. Ten galbūt buvę „linksmiau“, ba Lancia be abejo apmauta vasarinėmis padangomis. Na bet Valournenche‘ėje sniego minimaliai, pylė lietus.

Pirmos dienos rytas atrodė niūrokai – pila lietus, apsiniaukę. Bet pakilus keltuvu į 2.2km lietaus nebuvo, lengvas sniegelis. O štai pakilus į 3.5km aukštį pamatėme, kad Zermatt pusėje jau saulėta. Puikumėlis. Tiesa pasakius klimatiškai - geografiškai Zermatt/Cervinia labai įdomi vieta – jei vienoje pusėje dubakas, tai kitoje pusėje visai nemenka tikimybė, kad bus geras oras. Nors realiai tai skiria tik viena kalnų grandinė. Taip ir būdavo praktiškai 3-4 dienas. Nors Zermatt pusėjė vis tik dažniau būdavo geras oras. Gers aukštis lėmė gerą trasų kokybę aukštoje altitudėje (>2.5-3km). Žemiau, ypač į dienos pabaigą, ypač ten, kur daugiau žmonių, naturlich susidarydavo košia-mogulas.

Italijos pusėje trasos tik mėlynai raudonos. Juodų nepastebėta. Ypač Valtournenche dalyje yra keletas puikuminių raudonų. Idant ten žmonių mažai, tai galima smagiai pa-speedinti. Aplamai Italijos pusėje žmonių ant trasų daug mažiau nei Šveicarijos. Turbūt dėl to, kad Zermatt vs. Cervinia/Valtournenche yra maždaug kaip Palanga vs. Šventoji masteliu ~5:1.




Šveicarijos pusės ypatumas (mano akimis) – nu laaabai keistai įvairi keltuvu sistema. Pradedant tradiciniais bugeliai, kėdutėmis, kapsulėmis baigiant „troleibusais“, normaliausiu traukiniu einančiu iki 3km, „metro-požeminiu-funikulieriumi“. Nemažai „troleibusų“ tipo keltuvų, kurie kelia greitai, bet retai – reikia ilgai laukti, stovėti važiuojant. Vis tik minkštos kėdutės yra man da-best. Dar Šveicarijoje gerokai labiau ledinės (tikrąja to žodžio prasme) trasos. Matyt yra gerai užvaryta dirbtinio sniego ir pripresuota retrakais. Užtat gal mažiau mogulai popiet darosi. Bet aš irgi vietomis jausdavausi kaip karvė ant ledo, netgi su reisiniais Rossignol. Nežinau, kokie mūsų snowbordistų skillsai po šio sezono, bet įtariu ten linksma būtų.

Pats smagumas buvo trečią dieną – vienintelė diena, kai giedras dangus buvo visur ir visą dieną. Apturėjome nerealią ski-safari dieną. Nuvažiavom nuo Valtournenche iki tolimiausio Zermatto galo, aplankant ~6 viršūnes virš 3km. Buvo tikrai labai smagu, daug gerų vaizdų, trasų ir t.t. Praktiškai tą dieną pajutome visą regiono jėgą ir smagumą. Na vis tik mokant 250eur už keltuvus turi būti kažkas tokio ;)

Nuo ketvirtos dienos orai pradėjo prastėti. Italijoje susiniaukė, tai nuvarėm į Zermatto pusę. Ten saulė, bet kyla vėjas. Kažkiek paslidinėjome ir nusprendėme, kad turbūt jau reikia varyti į savo kalno pusę, nes neramu ar neuždarys dėl vėjo keltuvų per viršų. Įstrigti Zermatte būtų baisingai nepatogu – reiktų arba nakvoti ir laukti rytojaus geresnių orų (gal), arba važiuoti traukiniais/autobusais aplink Alpes kokius 500 km lanką. Neviliojanti perspektyva ir nusprendėm jau varyt atgal. Deja kylant kapsuliniu keltuvu stojom. Kabėjom gal pusvalandį, kol nurimo gūsiai ir mus pakėlė iki tarpinės stoties. Visa laimė , kad aukštyn connection veikė ir grįžom į savo pusę. Man atrodo, kad jei yra tikimybė , kad bus žopa, tai jie connection iš viso neatidaro tarp CH/IT. Taip ir buvo penktą –šeštą dienomis. Pagal webcamus žopa buvo visur, dafiga keltuvų neveikė. Bandėm naują sporto rūšį – povandeninis offpiste ant trasų  Povandeninis ba jausmas, kaip kad nardytum su maske lietuviškame ežere, kur matomumas keli metrai. Snigo tiek, kad lengvas offpistukas formavosi ant trasų. Šiaip minkšta važiuot, dzin kas po kojomis, bet po keletos valandų realiai bloga pasidaro. Matyt vestibiuliarinio aparato kantrybė baigiasi. Grapa/alus/gluhwein neypatinga padeda.



Mano asmeninės išvados apie Cervinia/Zermatt ir šią kelionę:
- žiemą (ne pavasarį) ten labai didelė tikimybė, kad bus žopa. Aukščiai dideli, vėjai pučia, šalčiai irgi gali būti dideli. Aišku jei slidinėji ant apatinių trasų, tai dzin. Bet tada nėr ten ko važiuot.
- Zermatt pusėje saulės daugiau. Bet kartais būna, kad Zermatt susiniaukia, o Cervinia šviečia. Priklauso nuo vėjo krypties.
- Trasos dauguma lengvos, juodų beveik nėra.
- Offpistui vietų dafiga. Ir kadangi ten turbūt dažnai sninga, tai gerai refreshina sniegą. Tiesa egzotiškosios Zermatto offpistui dedikuotos „trasos“ yra nelyginamo mogulo pragarai. Nekilo mintis ten leistis.
- Norint pajusti visą regiono kaifą be abejo reikia nemažai keliauti. Vaizdai, Matterhorn‘as nuostabūs. Ir jausmas puikus.
- Keltuvai brangiausi pasaulyje (turbūt), gyvenimas Italijoje normalus, kainos ant kalno normalios. Daugmaž tiek kiek visur. Ir Šveicarijos pusėje Gulaschsuppe tikrai ne brangiau, bet daugiau įpila ;)
- Linos Nordica Victory slidės laikė puikiai. Važiavo ir per ledą ne ką blogiau nei mano reisinės, ir per košę, ir per lengvą powderiuką  Manau Do K2 bus panašiai.
- Mano slidžių kombinaciją irgi pavyko sėkmingai išnaudoti. Speedui, ledui, kelionėms Rossignol, rūkui, ofpistui, košei – Big Trouble

Tai va taip ir pabaigėm šį sezoną.

Na, o dabar dar ir skanioji dalis – šįkart lepinomės itališku maistu viešbutyje be jokių buitinių rūpesčių. Mmmmm niam niam – daržovės, pasta, sriubos, mėsos, desertai,vynas. Tikrai jaučiuosi skaniai ir įvairiapusiškai pavalgęs šioje kelionėje :) Skanaus !

2010ų sezono atidarymas

Betonke iš tiesų ne betonkė o pliurziankė.

Saulutei pašvietus, vėjui papūtus susidėjom mantą į mašiniuką ir aplankėm betonkę. Oras nuostabus sezono pradžiai. Giminės burlentajai nuo 9kių pereidinėjo prie 7kių. Tad ir aš susitakelavau 7,5 simmerį 2XC.

Šiaip, pirmas plaukimas dažnai būna neramus. Kaip ten reikia kur koją dėti, kur rankas kišti, šalta, nesinori maudytis… Bet atsistojus ant lentos viskas atsigamina, širdies ritmas aprimsta.

Sekėsi sakyčiau “kaip visada” Baigiu galutinai pasipiktinti 2XC trauka. Man net nekildavo mintis pradėti pumpuoti į glisą, o Krrukis jau lekia nerealiu greičiu pro šoną. Nurašiau ant neprisiminimo kaip reikia takeluoti. Pertempiau per giką. Kai atleidau tai ji pasidarė labai nervuota. Jėgos nėra, bet pilvas yra tai ir taso pirmyn atgal. Kai prisimenu 6,5 GTX’ą (ok, prie didesnio vėjo) kokią jis trauką ir stabilumą turi, kyla noras mesti 7,5 ir 9ys ir įsigyti normalų 8,5 GTXą.

Visgi porą halsų padariau glise. Gal net tris ;-) Trys halsai ir vienas alaus – va čia tai kaifas. Sėdi ant mašinos bagažniko, deginies, gera gera…

Mašina betonkės prieigose jau atvažiavę įklampinom į vagą. Galvojom išstumsim. Deja – palijo. Be Ernesto Toyotos džipo 4WD ir vse dela niekaip. Jis kokias tris keturias mašinas ištampė iš tos pliurzės. Didelis jam dėkui, ir lenkiamės žemai prieš 4 varomus…

Daug burlentajų sėdo, daug jų vienas kitą traukė

O mūsų drabužius reikėjo iš karto utilizuoti

Žodžiu, gavom saulės ir lietaus, pūtės ir nepūtės, šalčio ir šilumos. Diena pats tas smegenų kalkių pravalymui. Laukiam kitų savaitgalių.

Įrašas dedikuotas kalnų slidininkui RS!

Trys dienos Jasnoj

Pažymint 20 Lietuvos nepriklausomybės metines, beigi ta pačia proga siekiant užpildyti spragą išsilavinime nusprendėme šturmuoti Jasną (SK).
Po ilgų organizacinių perturbacijų, svarstymų ir derinimų vistik gražų kovo 10 d. rytą startavome į pietus. Kelionė nusisekė puikiai, Mulios Renukas patikimai stovėjo ant lenkišo kelio tad ir 16 val. kelionė kažkaip neprailgo.
Nuvykę apsistojom Pension Limba. Visą pensioną sudaro 3 pastatai. Numeriai buvo erdvesni nei tikėjomės. Mūsų 3 žmonių šeima įsikūrė viename, o Darių palikome viena su savimi kitame. Tiesa su galimybe parsivesti net dvi! slovakes (užbėgdamas įvykiams už akių raportuosiu, kad jis tuo nepasinaudojo):D Jei nekreipti dėmesio į krentančią durų rankeną, iš kažkur vonioje ant grindų besikaupiantį vandenį ir kartkartėm dingstantį karštą vandenį duše, sakyčiau kad sąlygos neprastos. Pagrindiniame name yra jauki lounge zona su nemokamu internetu, paslaugiu aptarnaujančiu personalu ir spragsinčiu židiniu. Tenpat galima užsisakyti pusryčius ir vakarienę (vakarienę reikia užsakinėti iš anksto, nes ją tiekia dėdė iš išorės). Maistas paprastas, bet skanus. Ir, kas gan svarbu, jo daug :D
Aš pats tai kelionei kėliau kelis tikslus. Pagainioti sūnų po kalnus taip užtvirtinant itališkos mokyklos pamokas, parinkti žmonai slides ir pačiuožti kažkur už trasų. Ir, žinoma, "turėti gerą laiką" :)
Pirmoji diena. Važiuojame prie keltuvų, perkame ski pasus (tuo tarpu Darius sulaksto namo pasiimti paliktų apkaustų varžtų), test centre nuomojame Do slides. Taip vadinamame "test centre" testinių slidžių pasirinkimas gan skurdus. Keletas grynai lenktyninių ir keletas plačių powderinių. Paimam pabandymui carvinginius Elan'us.
Vaikams iki 6 metų ski pasas nemokamai. Niuansas toks, kad vaikui jokios kortelės neduoda (kaip pvz. Italijoj). Tiesiog reikia vaiką per vartus vestis su savim. Kai vaikas su slidėm, o tu su lenta, vienu metu pralysti pro vartus siaubingai nepatogu.
Oras prastas, sninga. Viršukalnėj nieko nesimato. Keliamės aukštyn, bandome pirmus nusileidimus. Žmonių gan daug ir maždaug puse jų kalba lietuviškai. Neskubėdami apvažinėjame kalną, susipažįstame su aplinka, apšilinėjame. Kasparas (sūnus) demonstruoja tai ką išmokęs. Pradžioje dar trūksta kontrolės, tad kartais nespėja pasukt ar sustot, bet greit apsipranta. Nuklystam į statesnes trasas. Su Darium kartkartėm išklystam už jų žvalgydamiesi kur kas yra ir ką galima būtų ryt nuveikti (nes sninga). Dovilė bando slides, kurias popiet keičiam į ne tokias radikalias ir kiek platesnes. Trasos greit išsimuša. Lieka kupstai. Per pačią pirmą dieną sūnus pabuvoja įvairiose sąlygose. Čiuožia išmuštom raudonom trasom, čiuožia mogulu, čiuožia už trasos (kai nepataikom kur reikia) ... Ir su viskuo puikiai susitvarko. Džiugu :)
Antroji diena. Po nakties vis dar sninga. Jau yra šiek tiek šviežio sniego. Viršukalnėj matomumas nulinis. Šeimą paliekam pasivažinėt žemiau ir su Darium "apšilimui" imam porą juodų traselių. Apie pietus išlenda saulutė, nuotaika iškart pagerėja, tad visi kartu kylam aukštyn. Šeimyna leidžiasi trasomis, o mes du Darium kur išgalim važiuojam šalia. Gavom ir švelnučio minkštučio powderio ir eglučių ... Ir desertui mogulo ... :) Darius per savo karjierą pirmą kartą į tokias sąlygas pakliuvo. Sako darbo daug, bet į vakarą pradeda jaust "iškreiptą malonumą" :) Jis dar suspėja iki pat viršaus užkilti, bet į kitą kalno pusę nebevažiuoja. Neaišku ar spės sugrįžti. O ir šalta nežmoniškai.
Keltuve susipažįstame su 79 metų Juozu. Jis buvęs slidinėjimo treneris paskutinius 10 savo darbo metų dirbęs su kalnų slidininkais ir kartu su dukra kažkokią knygą kalnų slidininkams išleidęs. Pagiria Kasparą, trumpai duodą Do keletą patarimų, parodo, pamoko ir galiausiai nurūksta išmuštais kupstais taip, kad retas ant kalno čiuožiantis galėtų su juo pasilygint. Respect.
Trečioji diena. Šeštadienis. O tai reiškia, kad žmonių kiekis neįtikėtinas. Visiškai neįtikėtinas. Absoliučiai nesuvokiamas :D Jau iš pat ryto iki keltuvų važiuoti jau negalima. Visus gena į didžiulį parkingą ir veža ski-buss'ais. Netyčia išsiskiriam su šeima, tad mums su Darium reikia pervažiuoti į kitą regiono pusę. Oras prastas, vėjas kyla. Gūsis nuneša pripučiamą reklaminį Jegermaisterio kioskelį ir net apverčia prie didžiulo tramplyno padėtą gremėzdišką oro pagalvę. Užsikeliame į viršų, metome nieko. Na tik prieš save važiuojančią kėdutę ir po mumis vieną kitą besileidžiantį žmogų. Vėjas košia kiaurai per visus plyšius. Apytiksliai nustatę kryptį kur mums reikia atsargiai leidžiamės ledo, puraus sniego, kyšačių akmenų ir eglučių lauku. Pakeliui susivokiam, kad į mums reikiamą trasą jau neatsiremsim. Paėmėm per aukštai. Pasileidus žemiau jau priešingoje pusėje nei tikėjomės užmatom keltuvą. Darius per miškelį grįžta į trasą, o aš leidžiuos toliau. Mogulo kupstai po kokį pusmetrį, patirtis menkoka, važiuoju neaišku kur, telefono neturiu. Beje, nusileidus netoli trasų miške aptinku ... Sėdi. In the middle of nowhere. Dredai iki žemės. Lenta guli šalia, patogiai įsitaisęs, pučia dūmą, o veidas toks palaimingas palaimingas :) Žiūri tokiom plačiom gerom akim, plačiai šypsosi, galvytė linguoja ... :) O aš visas uždusęs. Pro šalį važiuojant kilstelim kits kitam ranka ir nulekiu. Gal reikėjo sustot pabendraut ... :D Vaizdas tikrai vertas kadro. Likusią dienos dalį važinėjame visi kartu, bandome kažką naujo ar tobulinam senus įgudžius. Skubėt nėra kur, nes trasoje skruzdėlynas, o kur stačiau dar ir tankiai nugultas :) Man pagaliau atsitinka "click" ir pradeda carvint galinis kantas. Visą sezoną bandžiau ir vis jaučiau, kad kažkas netaip. Pasimėgaudamas paraižau trasoje S formų.
Reziume. Kasparas įgijo patirties, didelį tėvo pasitikėjimą ir neapykaną gondoloms :) Dovilė apsisprendė dėl slidžių (dabar reikia gaut kur nupirkt :) ir pasimokė technikos, Darius pabuvojo jam naujose sąlygose ir gavo kitokio čiuožimo patirties, aš "pramušiau" carvingo pradžią ir apturėjau įvairios dangos. Jasna yra gerai ilgąjam savaitgaliui, bet savaitei geriau važiuoti į Alpes. Jasna nėra labai draugiška pradinukams dėl mažo kiekio visai paprastų trasų. Nebent tiems, kurie mėgsta šokti į vandenį ir paskui kapstytis arba po tūkstantį ir vieną kartą ta pačia trasa leistis. Jasna yra tinkama freeride'ui jei yra sniego. Nežinau kaip kitiem, bet man labai patiko ir mielai dar ten nuvažiuosiu.

Special thanks:
- Astai už nesavanaudišką ir geranorišką iniciatyvą mažiausios šeimos narės priežiūros klausimais;
- Muliai už dičkį taupų Grand Scenic'ą ir paprastą logistinių problemų sprendimą.