Alpe di Siusi

Pasiėmiau WeisBier’o bokaliuką ir ramiai papasakosiu kaip mums buvo Italijos Alpėse (Alpe di Siusi).

Kelionė į priekį ir atgal suformuluota šeimom su mažais vaikais.

Ramiai atsikeli šeštadienį, 1630 pakyli iš Vilniaus oro uosto, apie 18ą nusileidi, sėdi į vieną traukinį, sėdi į kitą, po to į taxi ir namai.

Kas galėtų būti lengviau? Bagažo check-in'as praėjo kaip tik įmanoma sklandžiau. Mūsų bulk-bagage praėjo svorio ir tūrio testus net nemirktelėjus. Nors sudėta buvo atsakančiai daug. Trys snieglentės, dvi slidės ir dvi vaikiškos slidytės. Labai gerai telpa į Cibinį lavonmaišį kuris skirtas burlenčių burėm, stiebam vežioti.

Neperteklius laiko sujaukė mūsų seną tradiciją. Paimti po bokalą alaus. Už brangiai. Ten tuose lupikų baruose po 10 litų bokalas. Bet tai lyg koks apšilimas prieš eurines kainas. Tad kelionė kiek sausa, bet vienuolika žmonių pakilo ir ramiai nuskrido į Malpensą.

Reikia pagirti Star1 stiuardeses ir stiuardesą. Nėrėsi iš kailio kad įtiktų keleiviams. Davė ir pagalvėles ir saldaunukų ir pieštukų ir vandens į kelionės pabaigą. O didžiausias privalumas, kad nebankrutavo, kaip man atsitiko praeitais metais su FlyLalu.

Malpensoje grafikas labai aiškus. Bagažas, bulkas, bilietai į Milano Centrale. Formaliai pora valandų tarp lėktuvo ir traukinio. Kai privažiuojant Centrale liko iki traukinio 12 minučių net mano budistinis ramumas išgaravo. Dar reikia atsispausdinti bilietus kažkokiame aparate, reikia susirasti traukinį, vagoną ir įsėsti. Kai tempi du čiumodanus ir dar vaikas po ranka - ne taip jau ir lengvai viskas atrodo. Įsimintinas vaizdelis: aš stoviu su savo čiumikais ir vaiku prie traukinio garvežio, laikrodis rodo 3 minutes iki išvykimo, Do bando išlupti iš aparato bilietus, Krrukis bando jai padėti, Kristė kažkur, Marčius lekia link Kristės, Darius perka kasoje bilietus, Asta su vežimėliu kažkur. Pagal stebuklingai ištrauktus bilietus mūsų vagonas 8as. Liko minutė. Kažkokie pasigirsta švilpukai ir traukinys pradeda savo pneumatines simfonijas. Mes penkiese įlipam į 4ą vagoną. Daugiau nieko nežinom. Ar kas įlipo ar ne neaišku.

Durys užsidaro ir pajudam. Kelionė per keturis vagonus nėra tokia jau ir lengva. Visgi atsisėdom savam. Bandom gaudyti kas yra ko ne. Marčius su Kriste ir Auguste įlipo o Asta su saviškiais pamatė kaip atrodo uždarytos durys iš išorės. Sekančio traukinio nėra, nes vėlu. Vytis niekaip neišeina. Žodžiu arba nakvynė, bilietų grąžinimas, pirkimas arba autonuoma. Mažas vaikas visgi ant rankų.

Mašina išnuomota. Natūralu kad GPS'o, kai jo labiausiai reikia, nėra. O mes tuo tarpu jau Veronoje. Labai šilti atsiminimai apie šį miestą iš Gardos laikų. Bet snausti nėra kada. Reikia pakeisti peroną. Žvalgai praneša, kad iš 4o mums reikia į 12ą. Pereinam. Įtartinai tuščia. Pasiųsti papildomi žvalgai praneša kad 7as. Su visom mantom - į 7ą. Jau žmonių daugiau... O per garsiakalbius mergina vis paburba kažką. Galų gale suprantam, kad reikia į 3ią. Pakeitė. Tai grįžom į tą patį peroną kaip buvom ir atvažiavę. Ne juokas čia jums...

Bolzano stotis. Kaip kokio Vievio. Nedidelė, bet kas kur tai nežinia. Mūsų turi laukti taxi. Gal ir laukia, bet nesimato. Po eilinių žvalgytuvių - randam. Sėdam į taxi ir rūkstam (ar padangos rūksta ant serpantinų posūkių) į mūsų tvartelį. Tvartelis - ne juokas - jis tikras tvartelis, ten jautukai trys ar keturi. Kai vėjas teisingos krypties visa esybe jauti.

Susikraunam daiktus dar kažką. Darius su Asta neatsakinėja į mobilų. Jie tikrai neras. Laukiam. Iki trijų pralaukėm. Lūžom. Penktą jie atvažiavo ;-)

Tai tokia įsimintina kelionė į priekį.

Kalnai

Kaip po Zell am See sakiau, kad "dar nesu buvęs kur blogai", tai čia galiu pasakyti, kad "taip gerai dar nebuvo". Kalnų paruošimo lygis fenomenalus. Kietas pagrindas, bet ne ledas. Čiut sniego estetikai, bet ne per daug kad gubriai į dienos galą susidarytų. Mėlynos yra maždaug tarp žalių ir melynų o raudonos tai skaniai mėlynos. O juodų man rodos pora max ir labiau jos varžyboms. Žodžiu trasos perfecto.

Krrukio vaikas atiduotas į mokyklą, maniškis mokosi karvinti... Kiekvienas su įdealiai tinkančiu inventorium. Neapsakomas malonumas.

Guliašinė sriuba ir

alus mus lydėjo per visus kalnus. Oras pasitaikė, sakykim, normalus. Didžią daugumą dienų švietė saulė. Įkaitindavo iki +2, bet nepadarydavo pliurzės. O ryte apie minus dešimt. Kalnai gražūs, kaip kad priklauso Dolomitams.

Maniškis atrado obuolių štrudelį. Priešpiečiams paimdavo vieną.

Kai žmonių daug, tai naminė ranga visus linksmai nuteikdavo

Du gezai autobuse vis aptardavo kaip reikia čiuožti. Vienas pirmą kartą į mokyklą, antras jau "senis" - paaiškina ;-)

Taip ir ėjo dienelės…

Desertui reikia paminėti, kad iš Astos atemė Ski Pass’ą. Nes naudojosi vyro…

Marčius nesileido ne tik kur kilti trasom reikia, bet ir nuo raudonų, Jis buvo dienos didvyris.

Dariaus apkaustai visas labai žavėjo.

Kasparas paėmė antrą vietą mokyklos varžybose. Šaunuolis, gerai mokėsi.

Aš pasimatavau savo greitį – 68,7. Vinco – 63,4 km/h,

Asta nuo mūsų tik truputį atsiliko. Akivaizdus progresas.

Kristė dar pastorėjo per du cm ;-)

Do išgėrė visą kalnų Caffe Macchiato

O kas dėl Krrukio galiu pasakyti kad atradau jame didžiausią Draugą apie kokį žmogus gali svajoti. Čia aš rimtai. Jei reikia ranką atiduosiu…

O kelionė atgal irgi gera: mums taxo padangą nuleido. Tai prie lėktuvų, autobusų ir traukinių bei lengvųjų prireikė ir troleibuso. Vat taip būna.

Olimpinis principas

Olimpinis principas byloja - svarbu dalyvauti, o ne laimėti !
Tai va tą principą ir įgyvendinau praeitą šeštadienį Ignalinoje. Pirmą kartą gyvenimą sudalyvavau kalnų slidinėjimo varžybėlėse.

Didelio rezultato nesitikėjau, bet aišku paskutiniam likti irgi nesinorėjo. Atvažiavus spaudė -20c, galvojau turbūt nesusirinks dalyvių esant tokiam šalčiui. Kur tau ! Gavau 72ą numerį, Mindaugas 73'ią. Dalyvių tiek nebuvo, bet ~40 susidarė. Man atrodo gana daug Lietuvai.



Trasoje treniruotis neleidžiama, taupoma varžyboms. Tai keletą kartų šalia trasos nusileidome, imituodami kažkokį nusileidimą. Tapo aišku, kad danga bus itin kieta - praktikškai ledas. Net ir išvakarėse Krrukio išgaląsti kantai neypatingai laikė. Na tiksliau laikė žymiai geriau, nei prieš galandinimą, bet su mano įgudžiais vis tiek slydau į šonus daugiau nei norėjau. Pažiūrėjus į kitus būsimus dalyvius supratau, kad teks kovoti dėl paskutinių vietų.

Tai va - jei moki (ar galvoji, kad moki) gerai važiuoti įprastomis kalnų trasomis, tai visiškai nereiškia, kad moki važiuoti greitai varžybine trasa ! Mindaugas palygino tuos, kurie dažnai važiuoja varžybose (tokių dauguma buvo) su lenktyniniu formulės bolidu - jie važiuoja praktiškai visą laiką labai žemoje pozoje, beveik nesikilnoja, svoris perskelia realiai tik ties keliais ir svarbiausia, atrodo, kad važiuoja ant bėgių - praktiškai jokių praslydimų, atitaikyta trajektorija.
O va tokie reiseriai, kaip aš ar Mindaugas esame tiesiog neblogi važiuotojai, bet atrodome, kaip Cadillacai su paminkštinta pakaba lenktynių trasoje - kilnojamės, slystame šonu ir pan.

Taigi po pirmo įskaitinio nusileidimo buvau depresijoje - realiai važiavau nerizikuodamas per daug, tai technika ir greitis tikrai apgailėtini. Po manęs važiavo Mindaugas - iš šalies atrodė "oj kaip lėtai" ir vis tiek už mane 0.5 sek greičiau. O lyderiai už mus važiavo ~50% greičiau, t.y. per 12-13sek vs mano 16sek.
Antrą užvažiavimą nusprendžiau rizikuoti daugiau, bet vos ne išlėkiau ant paskutinių vartų. Savo rezultatą pagerinau beveik sekunde. Galėjau turbūt dar pusę sekundės greičiau, jei būčiau sėkmingiau pabaigoje vartus įveikęs. Nors rezultatas vis tiek buvo tragiškas, bet bent jau aplenkiau Mindaugą (sumoje vis tiek jam nusileidau).

Tikslių rezultatų nežinau, bet aplenkiau kokius 4-5 dalyvius, ir dar kokie 5 nebaigė distancijos. Tai vertinu, kad aš geriau už iškritusius pravažiavau :)

Laimėjo ~15metis. Jaunimas akivaizdžiai treniruojasi , tobulėja ir jau lenkia dažnai senosios gvardijos atstovus (senoji gvardija tai realiai Mindaugo amžiaus vyrukai, kurie dar tarybiniais laikais lankė kalnų slidinėjimo treniruotes ir dalyvaudavo vietinės ar sąjunginės reikšmės varžybose).

Tai va - sumarizuojant man labai patiko :) Noriu dar :)

Prêt-à-Porter

Kai pasako "laidos vedėja", tai prieš akis iškyla tvarkingai apsirengus gražiai pašpakliuota ir t.t. ir t.p. moteriškė su mikrofonu.

Laikai keičiasi. Vandens sportas šiais metais tapo estetikos viršūne. Check Skaiva:



Lyg ir ne Cibo brandas. Skaiva matyt netaupo ;-)

Svajonių mobilka

Čia mus kartas nuo karto pramuša ant kokio hardwaro pirkimo perturbacijų aprašymo.

Šį sykį apie mobilkas.

Nors mano dabartinė Nokia N95 yra kažkur pripažinta kaip daugiausiai navarotų turintis mobiliakas, bet jau jis moraliai pasenęs.



Tai iš tiesų nerealus aparatas. Paskaičiuokim kiek jis turi antenų: GSM (4 dažniai), greitasis internetas (edžas, 3G, 3,5G, WiFi), radio (FM), GPS, bluetooth. Maždaug 10... Privalumus galima būtų vardinti toliau ir ilgai.

Tačiau štai kas manęs netenkina:
UI. Kol dasikasi iki norimos vietos ir atlieki veiksmą, klaviatūrą paspaudi milijoną kartų. Kol sugebi parašyti žinutę praeina savaitė ir žinutė tampa nebeaktuali. O kad bar kodų skaitytuvas (as if anyone would need it) yra prie Office programų -visi žino :-)

Antras dalykas Nokia PC suite. Programulka visai nieko, bet padaryta kad tik padaryti. Labiausiai nervuoja tai, kad kas porą savaičių išeina update'as. Ir pradeda kompas rėkti, kad yra updatas, spauk - atsinaujink. Paspaudus, jis parsisiunčia ~30 mb ir psio. Nei update, nei failo lieka. Norint update'ą instaliuotis, reikia "rankomis" eiti į Nokia tinklapį, per 20 paspaudimų rasti naują PC suite ir parsisiuntus jį užrašyti ant viršaus.

Trečias dalykas - saugumas. Kaip tai juokingai beskambėtų, bet kiekvieną syki klausinėjimas "ar tikrai šiai programai leisti prisijungti prie interneto" yra perdėm.

Tada programos. Ką nokia savo saite turi prireikia kartą per 1000 metų. O to ko prireikia instaliavimas yra hyper sudėtingas. Norėjau vaikui instaliuoti džedajaus kardą (didžiausias StarWarsų fanas).

Apsoliučiai beviltiška. Valandą prasitūsinau ir niekaip...

Ir paskutinis minusas yra tas, kad jau šiem laikam ekranas yra per mažas. Labai sunku po internetą browsinti, net su Opera.


Taigi, jau tuoj ateis laikas keisti mobiliaką ir reikia išsirinkti naują. Kokią?

Pirma mintis aišku yra iPhone.
Gražus, patikimas, nuostabus UI, programų milijonas ir t.t.


Bet, u know what? iPhone tampa masinis produktas, kuris nebeveža. Tai čia "emocija". yra ir "racionalus" paaiškinimas. Jei neturi Mac'o, dirbi su MS outlooku, google docs'ais ir t.t. iPhoną privesti sinchronizuotis ir kitaip santykiauti su likusiu pasaulių įmanoma, bet dar sunkiau nei Nokia...

Toliau short liste yra Nokia N900.


Čia rasim viską ko riekia. Visas antenas ir t.t. ;-)
PC suite jau dabar galima pasikeisti gana mielai padarytu OVI SUITE. Ovi parduotuvė įgauna pagreitį. Nokia Maps'ai yra gerai kai reikia kokį konkretų miestą apžiūrėti. Bet vėl bėda. Nokia galvoja dabar kaip padaryti gražiai. O ne kaip patogiai. Ovi padeda išsaugoti failus. Kas gi siunčia bilekokius failus per internetą, kad juos "store" ar "share"? Galima backupinti nuotraukas. Vėl gi kokie duomenų kiekiai tam reikalingi, ir kam? Muzika padėta visai atskirai nuo ovi (nors tai lyg pagrindinė jų parduotuvė). Vienintelis teisingas dalykas yra kontaktų sinchronizavimas, bet vėlgi, jei turi kompe softą, jo irgi nereikia.
Nokia turi kitų gerų aplikacijų. Pvz. Sport Tracker. Ir vėl - nėra integruota po Ovi stogu.

Ir trečias kandidatas yra HTC HD2.
Jei prieš pusmetį kas nors man pasakytų kad norėsiu HTC produkto - pasijuokčiau jam į akis. Iki šiol HTC buvo crap maximus. Bet su HD2 reikalai pasikeitė.
Viena vertus UI jau normalus. iPhone stiliaus. Tai leidžia naujoji (?) Windows Mobile 6.5 versija. Reviews'ai labai palankiai atsiliepia apie šią sistemą. Nemiršta liaupsindami, bet pažanga akivaizdi. Šių metų gale pasirodys ir WM7. Kas gali dar pagerinti OS'ą. 1Ghz procesorius skamba įpūdingai. (tauta sako kad iPhone 4G turės dual procesorius virš 2Ghz). Turėjau progos pamaigyti patį telefoną. Ekrano kokybė nuostabi. Raiška stulbinanti. Atsakas į pirštų komandas labai greitas ir stabilus. Rašyti žinutes jo touch screen'e yra paprasta ir patogu (pavertus qwerty klaviatūra atsiranda).


Didžiausias galvos skausmas yra WM marketplace. Kol kas vaizdelis apgailėtinas. Programų ir pramogų nerasta. Ateina nauja WM7 platforma, kuri kol įsibegės praeis pora metų (kai jau pasens HD2).

Didžiausias pliusas - įtariu, kad Windows 7 (Vista) gerai susišnekės su WM. Tai gana svarbu kasdieniniame gyvenime.


Taigi trys mobiliakai. Panašios kainos, panašios galimybės. Savi pliusai, savi minusai. Savos religijos. Ką pasirinkti?

2a A

Čia aišku visai be ryšio su blogo turiniu, bet negaliu nepasidalinti. Šian buvau įstaigoje kuri užšalo prieš 25 metus.
A4 meniu, kokį pastarąjį kartą mačiau Baltarusijos viešbučio Oktiabyrsij valgykloje, vietoje skaičiuotuvo ar kasos aparato skaitliukai, 150 litrų puodai po prie pat prekystalio, apsiblaususios sienos, išklepusios lempos ir taip toliau.
Toks vaizdelis mokyklos valgyklėlėje. Šalia mūsų ofiso.

Mane privertė...



Vienintelis pasiteisinimas, kad kijevo kotletas, sriuba ir kampotas kainavo 7,5lt..

Zell am See

Gruodžio 31a buvo gana nerami diena visai atžvilgiais. Viena vertus Naujųjų šventimas, kita vertus 7ą ryto keltis ir važiuoti 1000 km iki Brno.

Šiek tiek karšto vyno, ant laužo keptų bulvinių blynų, nuostabi kompanija ir rūpesčių lyg nebūta.

Su fejerverkais grįžome namo ir miegoti. Daiktai sukrauti, vaikai suguldyti…

Natūralu, kad po tokios nakties vairuoti nelengva, bet you know what? Iki Varšuvos sutikom kokia 13a mašinų. Nei vienos fūros, jokių kamščių, jokių policijų. Važiuok ir dainuok.

Dainos baigėsi kai nusėdo Nokia ir su ja VISA informacija. Kur važiuoti (garminas), kur viešbutis (Gmailas) ir t.t. Taip numirė, kad niekas neprikėlė. Blaškomės po Varšuvą maždaug “į tą pusę”. Po trijų valandų mobilka atgijo. Atsirado šviesa tunelio gale. Tai pasirodo naujos batareikos pokštai. Ji žinoma ne originali, bet nauja. Išsikrovė taip kad net joks pakrovėjas nesugebėjo “atšildyt”. Na bent jau tas tris valandas. (nepirkit ne originalių detalių)

Garminui vėl pradėjus vesti ten kur reikia, kelionė pasidarė vėl puiki. Mašinoje vietos apsčiai, važiuoja smagiai…

Atvykę į Brno, prie savo viešbučio radom jį visai tuščią. Šalia aludė pilnutėlė 40+ vyrų o viešbutis miręs. Teko ieškoti pakaitalo “ant smūgio”. Radom bet sunkiai. Brno po naujako kaip išmiręs.

Ryte į Tesco. Puikus prekybos centras. Daug gerų pigių prekių, Pasirinkimas tikrai už akropolius didesnis. Prisikrovėm visai savaitei maisto už 300lt. ir važiavom toliau. Iki Zell am See jau visai netoli. Apie 600 km. Juokas.

Likus 100 km pasidarė nejuokinga. Pridrėbta sniego, kamščiai. Vidury tunelio nusprogę autobusiukai, ledas. Greitis vidutinis ~30-40kmh. Kankintis teko tik kokius 30-40 km. Po to pralaisvėjo. Garminas atvežė prie pat durų.

Įsikėlus į apartamentą nutariau kad viski kelionė buvo labai sunki. Eini kambariu o į šonus nešioja. Nurašiau ant pervargimo. Pasirodo, kad grindys kreivos. Kokių 5 laipsnių nuokrypis, o smegenis jau nebesuvokia, kad taip būna.

Sekmadienis, mokyklėlių vaikams organizavimas, ski pasų pirkimas, nuoma ir pan. Toks stresiukas, kad jau vėluojam.

Pusvalandžio pavėlavimas nesugadino dienos. Vaikai mokykloje,

Tėvas (65 metai) po 40 metų pertraukos ant slidžių… Galvojau kad bus bėdos.

Bet nieko. Atsistojo ir nučiuožė. Natūralu, kad iš pradžių kiek nedrąsiai, bet po to jokių problemų.

Mane nustebino toks dalykas: vaikų mokyklinių koks 2000 ant kalno. Žmonių marios.

Kas dar – rusų daugiau nei kokių kitų žmonių kartu sudėjus. Na bet kažkaip matyt šeimyniniai, nepiktybiniai, tai konfliktinių situacijų ar “dislike” nebuvo.

Taip trys dienos ir praėjo slidinėjant “čill out” režimu. Nėra su kuo palakstyti pasidraskyti… Ir net jei būtų su kuo, nebūtų kaip, nes žmonių melejonas…

Ketvirtą dieną Vincas nuskynė rusaitę. Jam kelias skauda, išsigandau kad nebūtų kas nors pažeista. Gumbas rimtulis iššoko. Gerai tai, kad gavo pamoką. Nes dvi dienas jį parinom, kad nežiūri ką daro…

Penktą dieną buvo vaikų mokyklėlės slalomo giganto varžybos.

Beta pajamė 1ą vietą.

Beta iš tiesų padarė puikią pažangą. Jau po truputi karvingas gaunasi, Plūgelis eina į antrą planą. Ant vieno kojos posūkiai. Ir brolį pamoko, bet tam tai dar varnos galvoje… Visgi skirtumas 2,5 metų yra didelis..

Paskutinę dieną persikėlėm į Kaprūną pasižvalgyti. Reikia pripažinti, kad gerai Aivaras patarė. Ten įdomiau. Negalėčiau pasakyti kad smagiau, bet tikrai įdomiau. Kaprūnui reikia kiek atskirai pasiruošti.

Mums ištiko kiek prastokas oras.

Todėl reljefo per “standartinius” goglus nesimato. Reikia tų geltonų, kurie kontrastą didina. Ir net įtariu saulėtą dieną, ant pagrindinių šlaitų saulė nešviečia, nes gaunasi kalno šešelyje.

Dar Kaprūne mėlynos trasos tai žalios, O raudonos - mėlynos. Bet yra specialios offpisto trasos. Ten ir žmonių gerokai mažiau. Žodžiu patiko, nors nė velnio nemačiau kur važiuoju.

Grįžimas atgal buvo toks įtampinis. Sekmadieni ryte ant mašinos radau centimetrą ledo. Natūralu ir ant kelio panašiai.

Ai tiesa, dar puseserė su vyrų prisijungė prie mūsų. Po trijų dienų išvarė, nes vyriokas susilaužė ranką… ;-) Ir čia galima sakyti kad jų ne didžiausias “nuostolis” per visą kelionę…

Overall galima pagirti kurortą už automobilių parkavimo nemokamas aikšteles, lengvas trasas, gražų miestelį, O taip tai dar nebuvau kur būtų blogai…