Val Thorens (ilgas just another point of view)

Jau kelinta diena kaip darbe. Po truputį pradedu susigaudyti kur pakliuvau ir kas čia vyksta. Įspūdžiai po truputį susiguli galvoje ir išsisluoksnuoja. Matyt jau laikas pažiūrėt į kelionę blaiviai, be momentinės euforijos žiūrint į snieguotus kalnus :)

Taigi smarkiai ir garsiai išgirtas aukščiausias Europos kurortas Val Thorens (FR). Vos tik atvykus teko pajausti ką reiškia gyventi 2300 m aukštyje. Šiek tiek mėtė į šonus, bet jau kitą rytą šių keistų ir lig šiol nepatirtų pojūčių visiškai neliko. Kadangi kelionė buvo "biudžetinė", tai iš gyvenamo ploto daug ir nesitikėjau, tiesa, visvien pirmą dieną teko moraliai adaptuotis :) Patalpa maža, o žmonės su visais savo rakandais net keturi. Nieko - prisitaikėm.
Atvykstant kalnai mus pasitiko besiritinėjančia saulute ir kyšančiom uolom. Kaip žinia Val Thorensas garsėja savo neišmatuojamais puraus sniego plotais. Jis čia gerai laikosi ir jo paprastai būna daug. Žiūrėdami per autobuso langą traukėm pečiais ir klausiamai žiūrėjom vienas į kitą ... KUR?! Tiesa trasos paruoštos, bet už jų ribų vaizdas nykus ... Tądien jau nebečiuožėm. Visokie organizaciniai gyvenimo klausimai, įsikūrimas ir t.t.

Kurorte apgyvendinimo organizacija visiškai pritaikyta masėms. Iškart matosi, kad jie pasiruošę aptarnauti didžiulius turistų kiekius. Užeini nurodytu adresu į trobelę, pastovi eilėje, užpildai popieriukus, gauni raktą ir lapelį. Su tuo lapeliu eini į skalbyklą ir pasiimi patalynę. Užstatus ima ant kiekvieno kampo. Prisiminus mielus ir draugiškus šeimininkus Grindelwald'e belieka nutaisyti nostalgišką grimasą :) Ten ir iš stoties su automobiliu parvežė, ir po kelionės alaus bei užkandžių pasiūlė ... Toks labai malonus ir "dushevnas" priėmimas. Nieko. Užtai PIGIAI :)

Ryte vos pramerkus akis teko pripažint, kad saulė mus apleido ... Buvo apniuke ir snyguriavo. Bet entuziazmo nors vežimu vežk. Čiupom inventorių, pirkom ski-pasus ir į kalną. Po truputį apšilinėjom, gaivinom įgūdžius ir pažindinomės su aplinka. Oro sąlygos tuo pačiu tolygiai prastėjo. Galiausiai sulaukėm pūgos kai per 10 - 15 m žmogaus nebematyti. Pagrindas pasidarė minkštas, pasikeitė važiavimas. Besileidžiant kažkokia trasa aš porą kartų šleptelėjau ... Mindaugas pračiuoždamas dar spėjo paklaust kas man atsitiko, kad vartausi ... ir abu plojomės. Aš pakilau, o kolega nebe ... Ranka greit tino, profesionali traumatologo akis greit nusistatė sau lūžį. Aš galvoju, kad Mindaugui apskritai reikia uždraust komentuot mano čiuožimą. Paskutinį kartą po pasijuokimo iš mano voliojimosi sekė kontūzija ir laisvadienis namie (gerai, kad be smegenų sukrėtimo apsiėjom). Dabar gi baigės blogiau. Taigi. Turim 2 lūžusius kaulus. Rimvis leidžiasi žemyn pagalbos, o aš lieku su nukentėjusiuoju. Prancūzai suregavo operatyviai. Nepraėjus nei 10 min. prie mūsų nusileido "greitosios" rogės. Supakavom Mindaugą, prie jo pririšom lentą ir leidomės žemyn. Pakeliui dar Rimvis mus iš kažkur pasivijo. Karavanas, manau, atrodė liūdnai ... Fotografuot niekam nekilo noro. Na o toliau greitoji, laukiamasis, daktaras, gipsas. Tokių nelaimėlių med punkte ir miestelyje matėsi daug. Nuotaika subjuro. Garbingai pasitikome po FlyLAL perturbacijų 1 dieną pavėlavusį Mulia ... Vakarėlis pavyko, "oranžinė" striukė atsirado :)

Sekanti diena vėlgi buvo apniukusi, nuotaikos neypatingos, tad ramiai pasivažinėjom šen bei ten. Vakare pradėjo snigti. Rytas vėl pasitiko baltu nepermatomu vaizdu ir sniegu. Neskubėdami išsiruošėm į trasas. Tačiau kalnų oras nuspėjamas tiek pat kiek moters nuotaika ... Nepraėjus nei valandai oras pasitaisė, debesys išsisklaidė. Pamatėme baltas viršūnes ir gražiai sniegu nuklotus baltus laukus. Pradžioje nedrasiai po truputį išsukdami už trasos tikrinome ką reiškia purus sniegas. Kiek vėliau atidarė keltuvą, kuris veža į neparuoštos juodos trasos viršų (mat iš ten galima ir mėlyna nusileisti). Prie įvžiavimo į trasą stovi ženklas su kažkokiu keistu užrašu "CLOSED". Na mes kadangi nepoliglotai, tai nusprendėm, kad čia mums gero kelio linki :) Pradėjus leistis apniko abejonės ... Kažkas kartkartėm ikyriai kabinosi už lentos dugno, o pravažiavus vietomis matydavosi plikos uolos. Bet šiek tiek pasileidus viskas normalizavosi. Sniego sluoksnis jau buvo pakankamas, nuolydis tinkamas ir šiaip viskas puiku ir gražu :) Besikeldami keltuvu nužiūrėjom kur kiti išsukinėja iš trasų ir išvažiuoja į ilgą gražų baltą ir lygų šlaitą. Tiesa vietomis matėsi kyšančios uolos, bet jei gali tiki, tai tikėtina, kad mes irgi. Taip ir padarėm. Kadangi važiavimo tokiom sąlygom patirtis labai menka tad leidomės atsargiai. Pataupydami ir lentas ir kaulus. Bet kuo toliau tuo labiau įsidrąsinom. Kartkartėm grybžtelėdavo koks akmenėlis, teko ir katapultą vieną kitą padaryt, bet tas lėkimo per purų minkštą sniegą jausmas atpirko viską. Lenta puriame sniege juk glisuoja. Tad ir valdymas kažkuo panašus į burlentės (nesu bandęs, bet įtariu kad dar labiau į surfing'ą). Vairuoji galine koja, minkšti nedideli posūkėliai, praleki per niekieno nevažiuotą ruožą, pažiūri ... Kažkaip labai smagu buvo matyt savo paliktą žymę :) Tiesa kentėjo inventorius. Neivienas neišvengėm rėžių ant inventoriaus dugno, bet grįžom labai patenkinti. Tiesa Rimvis kasdien didvyriškai drožė kalną kol paskutinis keltuvas užsidarydavo. Mes su Mulia nusiimdavom anksčiau.

Kitą rytą vaizdas mus pamalonino. Saulė ritinėjosi žeme, Rimvis sakėsi radęs smagią trasą. Ten ir patraukėm. Berniukai darė spydą. Gerai lekia, kad juos kur. Po trumpo prasivažinėjimo kažkiek pramušė ir man. Deja geriausiu užvažiavimu GSP'as kišenėje nuduso, tai greičio ir nežinau. Bet maža neatrodė :) Taip prasivažinėjome dvi dienas pakildami tai vienur tai kitur. Pasigrožedami vaidzais ir pagurkšnodami baruose. Periodiškai iškišdavom nosį ir už trasų. Mulia kažkodėl pabrokyjo raudonas trasas sakydamas, kad ten reikia dirbt ... Ką aš žinau. Man kaip ir nieko tokio ... Kita technika, kitokie pojūčiai ... Per tas dienas bandžiau carvint, bandžiau cross under posūkius daryt. Kažkas gavosi, kažkas nelabai. Rimvis dar ir pafilmuot mus suspėjo. Buvome užsukę ir į snowparką. Deja tai atsitiko į pavakarę kai kojos jau nebelaikė, tad ir didelio entuziazmo šokinėt nebuvo. O ir parkas toks nevaikiškas visai. Dar tyliai rezgiau mintį paskutinę dieną ten apsilankyt, bet dėl oro sąlygų taip ir nebeteko, tai niekam ir nepasigyriau apie savo ketinimus :)

Mindaugas gi po dviejų dienų sėdėjimo namie irgi nebeiškentė. Griebė slides ir atsargiai atsargiai į trasas pajudėjo. Respect už pasiryžimą ir valio, kad neikart nekrito.

Taip nejučia ir paskutinė diena išaušo. Jau ryte kalnuose girdėjosi sprogimai. Tai reiškė, kad sniego pernakt privertė. Ir daug. Tik kad procesas taip ir nesustojo ... Pakilo pūga. Ant trasų puraus sniego pilna, lavinų rizika 4 lygio (5 didžiausias). Viskas kaip ir gražu, tik kad nesimato nei velnio. O mano aprasoję akiniai dar labiau blogino matomumą. Kažkokia keista anatomija man su tais akiniais gaunas. Jau kelintus turiu visi jie aprasoja esant šiltesnėm sąlygom. Matyt prakaituoju nesvietiškai :) Pasivažinėjome jau išbandytais maršrutais. Sunku. Kaip sakiau matomumas prastas, sniegas purus, vietomis į kupstus sumužtas. Gerai, kad krist neskauda. Važiuoji visiškai pagal pojūčius, nes reljefas visai tolygus ir baltas. Čia jauti, kad jau leidiesi nuo kalno, tai vėl lenta aukštyn kyla. Amortizatoriai dirba kaip pašėlę (lyg ir taip 5 dienų nebūtų gana). Galiausiai užklumpa smarki pūga. Viskas užsidarinėja, trasose žmonių vienetai. Net nejauku darosi. Kapstomės namo. Privažiavę "liulkas" su Mulia nusprendžiam, kad toliau esanti plokščia trasos dalis tokiom sąlygom tinka tik pėščiom kulniuot, nusprendžiam leistis "liulka" . Susėdę susimastom ... Gūsiuose vėjas kabiną siubuoja taip, kad atrodo tuoj už ją laikančio stulpo užklius. Svarstom ar apratnaujantis personalas žino ką daro jei leidžia tokiom sąlygom keltis. Nusprendžiam geriau nežiūrėt :) Darosi neaišku kas geriau. Ar pėščiom plokščia trasa kulniuot ar toje kabinoje ore suptis ... :)

Galiausiai parsikapstom iki miestelio. Galvoje dar sukasi mintis, kad gal dar vieną kartelį, bet prisiminus pojūčius ant kalno vistik nusprendžiam vynioti meškeres. Taip ir padarom. Jau namie pamatom, kad tai kur mes buvom dar nebuvo blogiausia ... Užpustė, kad net priekyje stovinčio namo nematyt. O Rimvis kažkur ten. Panašu, kad viską uždarinėja, o jo vis nėra. Man jau šiek tiek neramu, bet tyliu ... Galiausiai pasigirsta ateinančio SMS garsas. Rimvis. Įleiskit. Man, tiesa sakant, palengvėjo. Klausiam Rimvio kaip ten. O jis ... "Viską uždarė, sūkos!". Tiesa dar paskui pasakoja, kad vietomis prieš vėją į pakalnę važiuot neišėjo kol nesusigūždavo. Mda ... Big balls. Respect. Ir, aišku, gerai, kad viskas gerai baigėsi.

O toliau seka pakavimasis, Mulios išlydėjimas, svarstymas ar spėsim per 2.5 val nuvažiuoti 37 km iki traukinio ... Spėjom. Snigti nustojo, kelią nuvalė. Namo grįžinėjom ilgai ir gan varginančiai. Autobusas, traukinys, kojos, nakvynė, kojos, moliuskai, kojos, lėktuvas, lėktuvas, automobilis. Labai ilgai.

Sumarizacija:

Labai patiko powderis. Technikos trūksta, bet lėkimo per mikštą sniegą jausmas labai malonus. Pradžioj lentos šiek tiek gaila buvo, bet po pirmųjų grybšnių per akmenis ir Rimvio meniško potepio atlėgo :) Juk ji tam ir skirta.
Savo skilsų labai nepagerinau. Šį bei tą šiek tiek išbandžiau ir tiek.
4 žmonių gyvenimas 25 kvadratuose įskaitant virtuvę, tūliką ir vonia kiek įdomus ...
Funkciškai kurortas puikiai sutvarkytas, bet va dūšios ir veido ten pasigedau. Matomai ne to ten žmonės važiuoja.
Kelionė, kad ir žadėjo būti įdomi, bet per ilga, o lentos sunkios :)

Apskritai tai toks jausmas, kad lyg ir viskas gerai, bet lyg ir kažko šiek tiek trūksta. O va ko, tai nepaaiškinsiu. Dar pats nesuprantu.

Balta akyse

Ką gi. Reikia kažkaip apžvelgti didyjį žiemos įvykį – atostogas kalnuose J Šįkart Prancūzija, Val Thorens. Šįkart mano versija ;)

Kelionėjė

Kaip niekad ankstyvas (man) atostogų suplanavimas (bilietus pirkome bene rugsėjo mėnesį) lėmė kaip niekad ilgą laukimą. Laukėm, laukėm ir sulaukėm. Tuo tarpu, kai laukėm, Airbaltic iš pradžių atšaukė tiesioginį reisą grįžti, po to laukėm laukėm – atšaukė ir tiesioginį nuskridimą. Atšaukė, tai atšaukė, bet ant ledo nepaliko – davė padorius connection per Rygą į priekį ir per Kopenhagą atgal. Taigi skridom į Briuselį, iš ten Thalys greituoju traukiniu ~1000km 150-300km/h greičiu ir po to 30km autobusu. Kelionė mentaliai lengva – vairuot nereikia, alų gali gukršnoti ir pro langą žiūrinėti. Nežiūrint lengvumo, per ilgai gaunasi – į priekį nusigavom per maždaug 23h, atgal per bene 32h. Vis tai daug geriau nei Mulios "keliavimo" būdas su FlyLAL.... Apie Mulios logistiką sužinojome Briuselyje, spėjom susinvervinti ir atsipalaiduoti Muliai drąsiai nusipirkus kitus bilietus diena vėliau..

Vietoje

Kaip suprantu, bendrakeleiviai buvo lengvai šokiruoti gyvenimo salygų. ~25kvm keturiems diedams incl. virtuvės kampą, vonią, wc ir 2 tachtas ir dviaukštę lovą J Aš sąlygas žinojau iš pernai metų, todėl gavau, tai, ko tikėjausi ir už ką buvo mokėti pinigai. Maži pinigai – žmogui savaitė buvo 108 eur. Pigiau kalnuose gyvenęs nesu. Kita vertus su dude'ais į Prancūziją važiavau tikrai ne prabangos, komforto ieškoti. Važiavau visų pirmą atsidrožti ant sniego. Ir šiaip padaryti reset'ą po darbų ir prieš svarbius gyvenimo pokyčius neužilgo J . Užbėgant į priekį – gavau ko norėjau ir rašinėju dabar visas apsipasitenkinęs J

Pirma diena ant sniego. Oras už lango per daug optimizmo nesuteikia – snyguriuoja, rūkas/debesys.



Betgi pirma diena – persistentgi didelio noro dar nėra, reikia apšilti, apsiprasti. Kol kas ant žygių netraukia. Deja. Diena baigiasi greit – jau po 2-3h Minda nusilaužė ranką su SB L . Pagarba prancūzams – pranešiau budėtojui prie keltuvo ir po poros minučių Minda jau gulėjo rogėse supakuotas ir suvyniotas. Po to greitąja į Val Thorens (gelbėjimo operacija įkainoti 400 eur – nesirodykite kalnuose be draudimo..) Kol Mindą sugipsavo, atvažiavo ir Mulia. Atrodo jį nustebinome, bet nuotaika visų buvo "pakili". "Pakylėjimas" atsispindėjo vakare prie stalo... Viešoji istorija nutyli apie tolimesnius nuotykius ;) Nuostoliai minimalūs – pamesta viena striukė, kuri kitądien sėkmingai grįžo pas šeimininką ;). Viskas linksma ir nepiktybiška J

Antra diena ant sniego. Vaizdas už lango neįkvepia– visiškas rūkas. WindGuru rodo, kad taip bus visą dieną. Visa laimė jie klysta. Ir labai klysta – saulė išlindo po kokios valandos. Buvo gera diena – nors trasos nespėtos paruošti, nes per naktį snigo, tačiau važinėjom kiek buvo sveikatos. Mulia ir Krrukis ištraukė iki ~1-2pm., aš atradau įkvėpimą ir pasivėžinau paskui "po#$&istus" ruselius uždaryta, nelyginta ir , kas smagiausia, nevažinėta juoda trasa. Gavosi toks pseudo offpiste powder krikštas. Viskas cool. Sniegas azartas greitis powderis pramušė.

Trečia diena ant sniego. THE BIG POWDER DAY. Diena iš didžiosios raidės. Saulė šviečia, offpiste kviečia J Sniego dar daug, daug neišvažinėto offpiste. Pradžioje su Krrukiu ir Mulia nedrąsiai žvalgėmės kur čia galime įlysti, bet greitai stabdžius atleidome ir sulindome. Gerą pusdienį važinėjom, plaukiojom powderyje. Tiesa akmenys klastingi buvo – užsnigti, nesimato, bet užkliūti galima. Lentas ir slides padrožėme negailestingai. Mulia iškart vakare pridavė į SB servisą. Krrukiui per brand new Burtoną pervažiavau ir aš slidėmis ir įsiamžinau lentos paviršiuje ;) Krrukis gal nepyksta, nes "potepis" meniškas gavosi J Gera diena J Krrukiui ir Muliai sveikata baigėsi kokią 2pm, aš dar padrožiau raudonas ir mėlynas trasas iki dienos pabaigos. Radau mėlyną trasą "La Moraine", kuri tiks draugams smagiai pavarinėt.

Ketvirta diena ant sniego. Speed day. Nuvarėme į vakar rastą mėlyną Moraine. Krrukiui ir Muliai patiko, galėjo gražiai važinėt. Mulia ir drąsiau paspeedinti galėjo. Aš įsidrąsinau ir su GPS pasimatavau greitį tiesiojoje. Maloniai nustebau – berods 89km/h. Su tinkamesnėmis, nei powder twintip Dynastar Big Trouble, galima būtų turbūt ir 100kmh paimti ;) Raudona trąsa snowborderių neįtikino. Ten tenka "dirbti", arba kitaip sakant daryti posūkius J, t.y. nosies krapštyti čiuožiant neišeis. Kam "dirbti" trasoje nesinori, ten ne vieta. Kita vertus nosį krapštyti ilgai gal negerai ? – tobulėjama tik čiuožiant rimtesnėmis sąlygomis. Na bet kiekvienam savo. Gi atostogos. Ir traumų niekam nelinkiu. Popiet mėlynoje/raudonoje trasoje man atsibodo. Nusprendžiau pakeliauti. Turimas ski-passas leidžia slidinėt ne tik Val Thorens, bet ir visame Belleville slėnyje. Nuvariau slidėmis į Les Menuires, ten pusdienį varinėjau puikiomis raudonomis saulėtomis trasomis. Les Menuires gerokai daugiau saulės, o Val Thorens sausio mėnesį viskas anksti papuola į šėšėlį.

Smagu saulė sausį. O vat kokį kovo mėn. ten bus košė. Pravažiavau border-cross trasa – megėjiškai smagu, bet tikrose varžybose lekiant keturiese pilnu gazu ir stumdant vienas kitą būtų rimtas užsiėmimas. Respect reiseriams. Varinėjau iki keltuvų uždarymo. Grįžtant į Val Thorens važiavau šalia trečios dienos offpisto – vaizdas jau prastesnis buvo – nuvažinėta.. Beje ketvirtą diena invalidas Minda išsinuomavo slides ir sau ramiai slides ir sau ramiai atidarė slidinėjimo sezoną. Tikras dude'as ! Šaunuolis.

Penkta diena ant sniego. Pusdienį su visais drožėm tas pačias mėlynas trasas. Susukom neblogą filmuką. Ypač filmuotis stengėsi Krrukis, kuris dėjo įspūdingą katapultą kadre ;) Rankos-kojos-galva sveika ;) Bandžiau nufilmuoti savo važiavimą ~80kmh. Dejas Mulios kortelė jau po minutės buvo pilna, o mobiliako filmo kokybė nepatenkinama. Užsukom į snowparką. Krukiui buvo nedrąsu – truputį pabandė, bet ručnykas užsitraukė. Aš irgi keletą kartų stryktelėjau, bet vienam irgi neįdomu. Muliai su freestailine lenta dar toli iki pramušimo. Gal pramuš kada nors. O kai pramuš, tai lentos naujos nereiks pirkti – gi jau turi dvi ;) Kolegos nusiplovė apie 2pm, aš dar pavažinėjau iki dienos pabaigos. Radau "The best view in Alps" (anot kažkurio autoritetingo vietinio žurnaloJ). Caron gondolos viršuje, ~3100m aukštyje puiki apžvalga. Man pasisekė – nė debesėlio, matomumas puikus ir 360 laipsnių panoramoje aiškiai dominuoja Mont Blanc – 4.8km aukščio kalno neįmanoma nepastebėti horizonte. Vaizdai užburiantys.



Žmonių trasose nedaug, jaučiuosi nepakankamai pavargęs ir nuo 3.1 iki 2.3km vertical dropą važiuoju geru greičiu non-stop. Į pabaigą kojos jau "dega", dega ir širdis iš pasitenkinimo. Pakartojau porą kartų ;) Gerai palaksčiau tądien.

Šešta diena. Įsimintina diena. Nuo pat ryto drebia sniegą už Tėvynę. Labai skubėt nėra kur, išsikrapštėm tik kokią 11am. Važiavimas nuo viršaus nebuvo labai malonus – jau sustumti kupstai, matomumas labai prastas, kojos turi dirbti autopilotu. Lakstyti neišeina. Gaunasi "survival" nusileimai. Bet kažkaip nuotaiką pramušė. Su Kru, Mu ir Minda porą kartų nusileidom, pasišildėm ir išsiskirstėm. Man super gera stichinė nuotaika. Visur kur važiavau – po to uždarydavo keltuvus ir trasas. Sniegas ir vėjas leidžia pajusti stichijos jėgą. Vienoje lėkštesnėje trąsoje labiau atsidarius ant šlaito iš vis nečiuoži – toks priešinis vėjas. Susilenkus važiuoti galima. Važinėjau iki bene 3-4pm, kol viską uždarė. Viską. Net bugeliukus meistelyje. Bet blyn – man patiko ši diena !!!! Stichija turi savo žavesio.

Vakarinis entuziazmas tolygiai mažėjo nuo linksmojo sekmadienio, ir jau penktadienį po poros alaus visi lūžo ~9pm...

Šeštadienis – didžioji tautų kraustymosi diena. Vieni išvažiuoja (mes), kiti atvažiuoja. Autobusų stotyje trafficas nerėgėtas, skruzdėlynas. Sulaukėm savo autobuso, po to traukinys, po to alutis ir miegutis Briuselyje, skanieji moliuskai Briuselyje, lėktuvas, hamburgeris CPH, vėl lėktuvas ir pagaliau namuose. Kelionė per ilga.

Apibendrinant – man patiko. Netgi labai. Žinojau ko noriu, gavau tai ko norėjau. Svarbiausia gavau offpisto ir powderio. Gavau 3-4 dienas saulės. Gavau pakankamai palakstymo trasomis. Gavau gražių vaizdų. Gavau daug kilometrų kelionių slidėmis. Gavau gerų draugų kompaniją. Linkiu jiems tobulinti įgūdžius, stiptinti ištvermę ir negauti traumų (viskas susiję;). Gavau gero juoko dozę. Negavau komforto, kurio ir neieškojau. Gavom netikėtiai French Gourmet – kumpiai, suriai, vynai puikūs. Nors šiaip "dūšios" Prancuzijos kurortai nelabai turi, bet funkcija puiki - namai ant trasos, viskas po ranka. O dūšia atrandu ne namuose prie alaus butelio, o ant kalno. Aišku alutis irgi skalsiai tekėjo.

Beje nuotraukos pas Krrukį, Mulia ir Mmindą..

Nuotaika puiki. Linutei ir man dabar prieš akis svarbus gyvenimo įvykis ir pokytis ;) Laukiam J

Final lap

Kagi, sian buvo paskutine diena kalnuose. Diena nepavadinciau, nes saules nematem. Tik 80 kmh siekiancius gusius pilnus sniego, 0linio matomumo, liulkos siubavo taip baisiai kad meldemes windgott'ui kad apsiramintu. Tik RS su savo powderinem slidem vare kol viska uzdare.
Tad turejom turininga savaite: rankos luzi, draugo "traukima" is kabako, debesis, saule, greiti, offpista, veja ir visa Top Gear sezona vakarais.
Some say, snow is guarantied. Oh yes, it is! Plenty.

Katino dienos

Baigesi katino dienos. Saulute ir -10 temperatura lepino pastarasias dvi dienas. Trasos pagerejo ir ta proga prisilakstem greiciui, prisifilmavom ir siaip jau iki raumenu netekciu sukom kilometrus. Mano apie 60 km/h, krukia ciut leciau, RS apie 80 ir greiciau... Mminda issinuomavo slides ir vienarankis banditas mazas mergaites gasdino.
Daba sedim pusryciaujam su 0 matomumu uz langu ir gerais mm krituliu. Kad paskutine diena, tenka imti ka duoda.

gourmet

Shian prasidejo gourmet dienos. Kas matosi nuotraukoje kainavo 36 euru, neskaitant gipso

offpist

Sian nuotaika super. Saule islindo pilnu grazumu. Kalnai atidenge visa potenciala. Francuzai nemoka trasu paruosti tad offpistas yra geriau nei trasos. Varem tikrai smagiais slaitais. Bet akmenu pilna tad lentos ziauriai nukentejo. Gerai kad dvi turiu :)

rytas

Shis rytas trinktelejo savo baltumu. Per nakti prisnigo koki 20cm ir toliau drebia. Keltuvai lyg nekelia, lavinu bombikes prie pat namu sprogdina. Geriam kava, eisim ieskot trasu zymiu.

Vertigo

Po vakar nekuklaus vaisinimosi svaigiaisiais, nuotaika prastoka. Trasos ta proga susirode neskanios. Uz trasu powderiukas visai nieko bet jo neperdaugiausiai. Vaziavom ta trasa kur mminde nusilauze ranka, tai nieko nuostabaus kad taip ivyko. Raudonai stati ir sniegas i guburius sumustas. Saule pasirode 15ai min kai sedejom kabake. Tad laukiam rydienos kai, tiketina, bus geriau paruostos trasos ir patys busim labiau pasiruoshe.

vakariene

Since bobu nera vakariene sudege

Arival

Atvariau i Val torensa. Skrydis ir autobusai susidejo puikiai. Oras daug zadantis. Sniego drebia daug, saules naturalu nera.
Labiausiai patiko biciukai kai pasitiko. Nuotrauka pridedu.

Ilga kelionė per europą

Mes (aš, krrukis, RS ir mmindė) išsiruošėme pasičiuožinėti prancūzijos alpėse. Seniai suderėti laikai ir datos, stuffo maišai jau seniai nuglostyti ir paruošti skrydžiui.
Aš, kaip smarkiai neapsisprendęs dėl kelionės (tiką grįžau iš šveicarijos) prisijungiau prie hebros vėliausiai. Dėl to mano skrydis kitoks nei likūsiųjų. Vyriokai išvarė per Rygą į Briuselį. Iš Briuselio su greitaeigiu traukiniu į Prancūziją, iš kažkokios stoties 30 km reikia dasimušti iki Val thorenso.
Mano planas buvo paprastesnis: Su FlyLalu lėkti į Lyoną ir iš ten per porą valandų pavažiuoti autobusu iki slidinėjimo kurorto.

BET TAS MAZAFAKA FLYLAL'AS BANKRUTAVO tiesiai man prieš nosį. Neatsilaikė tų kelių kertinių dienų. Grižti kaip reikėtų jau būtų kita istorija.

Tad tenka pramiegoti vieną brangią dieną Vilniuje ir skristi į Ženevą. Iš ten autobusu iki kaimelio. Dudes, tikiuosi, sveiki gyvi pasitiks mane.



is officialy dead.

Ignalina. Best place in LT

Kaip jau aptarinėjome Ignalina kol kas kvalifikuojasi kaip BEST SKI SLOPE Lietuvoje. Ta proga keletas nuotraukyčių ir filmukų.












PS Jei nuo mano vaikų jau kam nors darosi bloga - praneškit.

Žiema Lietuvoje

Ką gi - pagaliau ir aš atidariau žiemos sezoną Lietuvoje. Be vėjo aišku, bet su sniegu.
Kad kaulai visai nesustabarėtų per laisvadienius nusprendėme su Kapa nuvaryti i Ignaliną. Mes gi neišrankūs - šiam sezone normaliuose kalnuose nesame buvo, apšilimui prieš Val Thorens tiks ir Ignalina. Prisikalbinome ir mūsų ex-Zermatininkus - Darių P. ir Mulią.
Ignalinoje pastarąjį kartą buvau prieš kokius 4 metus. Tuomet įspūdžiai buvo tragiški. Šįkart apibendrinant - kaip Lietuvoje, tai visai gerai. Turi trejetą patrankų (iš kurių 2 pučia ant trasos, o viena kažkur kitam ežero gale - gal kokiems šuolininkams..). Keltuvai du (kas yra lygiai dvigubai daugiau nei Anykščiuose). Ant trasos natūralu šiek tiek ledo, bet žemių daug nesimėto. Tačiau pagrindinis pagyrimas - supilti 3 tramplinukai (tobiš kickeriai), ant kurių realiai ir leidome laiką ten. Kickeriams žemai lenkiuosi - supilti puikiai, geras balansas tarp išmetimo į viršų ir priekį, nusileidmo zona irgi gerai padaryta, nėra baimės neįsivažiavus iki reikiamo greičio apsivožti. Na ir adrenalino gamina pakankamai. Ant trečio kickerio tik po poros valandų ryžausi - bet viskas ten gerai :). Kapa truputį myžčiojo prieš trečiąjį, tačiau porą kartų šoko. Vieną kartą nusileido praktiškai žolėse :) Dariui P. pagarba už parodytus "kiaušus" - t.y. šoko, krito, vartėsi ir toliau šoko. Šaunuolis. Snieginiame sporto sveikas "po$%^izmas" yra labai reikalingas. Mulia po Zermatto didelio entuziazmo nerodė, tačiau išbandė savo freestailinę lentą. Gal parašys , kokius įspūdžius paliko. Puikiai ant kalno jautėsi mažieji Muliukai - Vincas nesupanikavo ant keltuvo (beje personalo dėmesys klientams tebeliko tragiškas - stovi 3se, rūko, o vaikams keltuvą pristabdo, kai vaikas 3kart nusivožia), o Beta iš viso lenktyninkė :). Tiesa vaikai Zermatto mokykloje turbūt posūkių nesimokė daryti ;) - lakstė tiesiąja praktiškai :)
Prie keltuvų pastovėti reikėdavo ~10-12 minučių. Užknisa, tačiau tokia lietuviška realybė. Galėjo būti ir blogiau ;) Lietuviška realybė taip pat jaučiasi nuomos punkte - viena vertus pasiūla labai maža ir turbūt pusė norinčių iš viso negavo nieko, kita vertus tai, ką jie nuomoja neverti sudilusio skatiko. Slides 20 metų senumo turbūt gavo iš labdaros. Žodžiu visiems nors truputį slidinėjantiems Lietuvoje patarčiau kokiam Ebėjuje už 50 eurų įsigyti kažką kas stovi ant sniego, ir bus daug daug geriau nei lietuviška nuoma.
Mulia gal kokią nuotrauką įmes.

Kad jau pradėjau rašyti apie Ignaliną, tai pratęsiu apie kitas Lietuvos slidinėjimo vietas.
Praeitą savaitgalį akomponavome su Linute Kapai Anykščiuose. Aš nečiuožiau, Kapa čiuožė, jam patiko. Bet Kapai patinka ir ant Buivydiškių kalvų. Neišrankus jis gi ;)
Lyginant su Ignalina, Anykščiuose kalnas panašaus dydžio (prieš savaitę pusė kalno dar buvo užtverta), eilės slenka lėčiau, tramplinų ar kokių kitų atrakcijų tąkart nebuvo.
Bendras vaizdelis maždaug toks. Ignalina geriau.

Šiandien prasukau pro Liepkalnį. Mano dideliam nustebimui - veikė !! Su ironijos doze sakau, kad nustebino, nes Liepkalnis paprastai atsidarydavo vasario pabaigoje, kai žiema jau baigdavosi :) Šiemet išimtis. Pirmas įspūdis - mašinių koks 100. Žmonių matosi dafiga ir dar truputį. Užėjau apsižvalgyti - mano nuostabai prie keltuvo eilėje apačioje mačiau gal 10-20 žmonių. Visi likę 200 žmonių arba žiopliai kaip aš šiandien, arba rogutininkai gadinantys sniegą. Taigi ant Liepkalno veikė varlinukas ir pagrindini keltuvas į dešinę, t.y. šiaurę. Ten sniego atrodo pakankamai, neabejoju nemažai ir ledo (kaip visad Liepkalnyje). Liepkalnis šiaip puikus kalnas, tačiau prižiūrėtojai visiški lameriai. Turi antrą keltuvą i ~vakarinę pusę, tačiau manau jo nepaleis šiemet. Trasoje kyšo metrinės žolės ir krūmokšniai. Na nebent užverstų sniego kokį metrą, tada antro keltuvo trasa būtų panaudtina. Žodžiu tinginiai, negi negalėjo rudenį normalia pašienauti.

Na ir pabaigai prasukai pro "gimtąjį" Šilo kalną. Vėlgi - mano nuostabai irgi veikė ! Ten be abejo tik natūralus sniegas, kuris nusidrožia gana greitai. Keltuvas senovinis - reikia turėti savo kablį. Na ir šiaip ten pusiau uždaras klubo keltuvas. Vis tik Šilo kalno "tėvui" Albertui Seliukui reiškiu virtualią pagarbą - be jo kalnas būtų seniai miręs. O Šilo kalnas, tiems, kas ten yra praleidęs nemažai laiko, turi kažkokią teigiamą Antakalnio miškų aurą.

Taigi sveikinu visus su atėjusia žiema į Lietuvą ! Širdis džiaugiasi !