Žiema Lietuvoje

Ką gi - pagaliau ir aš atidariau žiemos sezoną Lietuvoje. Be vėjo aišku, bet su sniegu.
Kad kaulai visai nesustabarėtų per laisvadienius nusprendėme su Kapa nuvaryti i Ignaliną. Mes gi neišrankūs - šiam sezone normaliuose kalnuose nesame buvo, apšilimui prieš Val Thorens tiks ir Ignalina. Prisikalbinome ir mūsų ex-Zermatininkus - Darių P. ir Mulią.
Ignalinoje pastarąjį kartą buvau prieš kokius 4 metus. Tuomet įspūdžiai buvo tragiški. Šįkart apibendrinant - kaip Lietuvoje, tai visai gerai. Turi trejetą patrankų (iš kurių 2 pučia ant trasos, o viena kažkur kitam ežero gale - gal kokiems šuolininkams..). Keltuvai du (kas yra lygiai dvigubai daugiau nei Anykščiuose). Ant trasos natūralu šiek tiek ledo, bet žemių daug nesimėto. Tačiau pagrindinis pagyrimas - supilti 3 tramplinukai (tobiš kickeriai), ant kurių realiai ir leidome laiką ten. Kickeriams žemai lenkiuosi - supilti puikiai, geras balansas tarp išmetimo į viršų ir priekį, nusileidmo zona irgi gerai padaryta, nėra baimės neįsivažiavus iki reikiamo greičio apsivožti. Na ir adrenalino gamina pakankamai. Ant trečio kickerio tik po poros valandų ryžausi - bet viskas ten gerai :). Kapa truputį myžčiojo prieš trečiąjį, tačiau porą kartų šoko. Vieną kartą nusileido praktiškai žolėse :) Dariui P. pagarba už parodytus "kiaušus" - t.y. šoko, krito, vartėsi ir toliau šoko. Šaunuolis. Snieginiame sporto sveikas "po$%^izmas" yra labai reikalingas. Mulia po Zermatto didelio entuziazmo nerodė, tačiau išbandė savo freestailinę lentą. Gal parašys , kokius įspūdžius paliko. Puikiai ant kalno jautėsi mažieji Muliukai - Vincas nesupanikavo ant keltuvo (beje personalo dėmesys klientams tebeliko tragiškas - stovi 3se, rūko, o vaikams keltuvą pristabdo, kai vaikas 3kart nusivožia), o Beta iš viso lenktyninkė :). Tiesa vaikai Zermatto mokykloje turbūt posūkių nesimokė daryti ;) - lakstė tiesiąja praktiškai :)
Prie keltuvų pastovėti reikėdavo ~10-12 minučių. Užknisa, tačiau tokia lietuviška realybė. Galėjo būti ir blogiau ;) Lietuviška realybė taip pat jaučiasi nuomos punkte - viena vertus pasiūla labai maža ir turbūt pusė norinčių iš viso negavo nieko, kita vertus tai, ką jie nuomoja neverti sudilusio skatiko. Slides 20 metų senumo turbūt gavo iš labdaros. Žodžiu visiems nors truputį slidinėjantiems Lietuvoje patarčiau kokiam Ebėjuje už 50 eurų įsigyti kažką kas stovi ant sniego, ir bus daug daug geriau nei lietuviška nuoma.
Mulia gal kokią nuotrauką įmes.

Kad jau pradėjau rašyti apie Ignaliną, tai pratęsiu apie kitas Lietuvos slidinėjimo vietas.
Praeitą savaitgalį akomponavome su Linute Kapai Anykščiuose. Aš nečiuožiau, Kapa čiuožė, jam patiko. Bet Kapai patinka ir ant Buivydiškių kalvų. Neišrankus jis gi ;)
Lyginant su Ignalina, Anykščiuose kalnas panašaus dydžio (prieš savaitę pusė kalno dar buvo užtverta), eilės slenka lėčiau, tramplinų ar kokių kitų atrakcijų tąkart nebuvo.
Bendras vaizdelis maždaug toks. Ignalina geriau.

Šiandien prasukau pro Liepkalnį. Mano dideliam nustebimui - veikė !! Su ironijos doze sakau, kad nustebino, nes Liepkalnis paprastai atsidarydavo vasario pabaigoje, kai žiema jau baigdavosi :) Šiemet išimtis. Pirmas įspūdis - mašinių koks 100. Žmonių matosi dafiga ir dar truputį. Užėjau apsižvalgyti - mano nuostabai prie keltuvo eilėje apačioje mačiau gal 10-20 žmonių. Visi likę 200 žmonių arba žiopliai kaip aš šiandien, arba rogutininkai gadinantys sniegą. Taigi ant Liepkalno veikė varlinukas ir pagrindini keltuvas į dešinę, t.y. šiaurę. Ten sniego atrodo pakankamai, neabejoju nemažai ir ledo (kaip visad Liepkalnyje). Liepkalnis šiaip puikus kalnas, tačiau prižiūrėtojai visiški lameriai. Turi antrą keltuvą i ~vakarinę pusę, tačiau manau jo nepaleis šiemet. Trasoje kyšo metrinės žolės ir krūmokšniai. Na nebent užverstų sniego kokį metrą, tada antro keltuvo trasa būtų panaudtina. Žodžiu tinginiai, negi negalėjo rudenį normalia pašienauti.

Na ir pabaigai prasukai pro "gimtąjį" Šilo kalną. Vėlgi - mano nuostabai irgi veikė ! Ten be abejo tik natūralus sniegas, kuris nusidrožia gana greitai. Keltuvas senovinis - reikia turėti savo kablį. Na ir šiaip ten pusiau uždaras klubo keltuvas. Vis tik Šilo kalno "tėvui" Albertui Seliukui reiškiu virtualią pagarbą - be jo kalnas būtų seniai miręs. O Šilo kalnas, tiems, kas ten yra praleidęs nemažai laiko, turi kažkokią teigiamą Antakalnio miškų aurą.

Taigi sveikinu visus su atėjusia žiema į Lietuvą ! Širdis džiaugiasi !