Kovo 2ą dieną vėlai vakare stebėdamas "gyvai" iPado .2 pristatymą galvojau kaip bus smagu neužilgo nusipirkti šį daiktą. Mano supratimu mobiliam įrenginiui namuose jis tobulas.
Tokiom mintim gyvendamas ir aptarinėdamas su kolegomis gadgetu vs natūralių įrenginių pliusus ir minusus, teigiau, kad man užtenka visko ką turiu ant sporto inventoriaus, o vat iPadas yra tai ko realiai trūksta mano ūkyje.
Bet kaip dažnai gyvenime pasisuka, kad kai labai nori vieno atsiranda kitas kuris labai konkuruoja su pirmuoju.
Extrelamų forumiuke pamačiau parduodamą foilą Ozone XC. Faktiškai naujas, 8ių kvadratų ir dar ryt pučia. Aš tokį medžioju du - tris metus ir buvau jau praradęs viltį.
Vat ir dilema. Sportas vs IT? Abu kainuoja vienodai.
Geri draugai visad pataria gerai. Ir man patarė imti kaitą.
Šeštadienis. Tobula diena. Saulė šviečia, ant ežero 10-15 cm sniego, vėjas apie 7-8 metrus. TOBULA!
Didelė grupė draugų išsilaipina Galvės ežere.
Bandom dėti aitvarą, o kad jis foilinis tai standartiškai nesideda. Pora pakėlimų ir nutarimų, kad kažkas negerai, bet neaišku kas. Tenka paskaityti instrukciją ir sutvarkyti kaip priklauso.
Man patirtis su dideliu aitvaru yra visiškai nauja. Nesu turėjęs rankose tokio monstro. Baisu iki negalėjimo.
(visos foto Toxa)
Valdyti reikia išmokti greitai, nes visi nori išbandyti. Pusvalandis kankinimosi
ir į pirmyn. Aš lekiu su savo naujuoju mažuliu pilnu gazu per ežerą. O kaife nematuotasis!
Ačiū Antanui ir kitiems už instrukcijas ir palaikymą. Ačiū Marčiui už kėlimus susisukusio skuduro į dausas...
Šio blogo bendraautorius, kai bandė lakstyti su 3,5 aitvaru man pasakojo, kad jam geriausiai sekės tada, kai viena snowbordo koja yra palaida o priekinė apkauste. BIG MISTAKE! Šitaip nepasitikėdamas savo jėgomis vos nelikau su išsukinėtom kojom. Ir tik normaliai apsimovus lentą viskas pilnu tempu pajudėjo į priekį.
Bet, kaip ir kiekvienas sportas, kaitavimas turi savų niuansu, kuriuos reikia su laiku suprasti arba išmokti mokykloje.
Važiavau dešiniu halsu. Jau reikia grįžinėti, tai persukau aitvarą atgal. Jis kaip mane timptelėjo į aukštį, kad pradėjau galvoti kiek aš čia dabar skrisiu ir kad bus chrestomatinis atvejis kai pradinukas prisitrėškia iš savo paikumo. Ačiū dievui pakilau tik į kokį metrą - pusantro, ir nusileidau gražiai ant kojų. Kitą kartą jau sukau ratus atsargiau. Nors vandeny gal būtų visai fun taip pašokinėti ;-)
Ir antra ir labai skaudi bei kainuojanti man pamoka: susivyniok stropas!
Euforijoje lakstydamas numečiau kaitą toliau nuo kliūčių, kad niekam netrukdyčiau, bet nesuvyniojau stropu. Pasirodo tiesiai ant slidrogių tako. Tą supratau gerokai per vėlai ir rezultate dvi stropos gražiai nupjautos. Abidna, bet visiškai pats kaltas.
Verkiau ;-)
Tuo tarpu apie savo nuotykius kaliega Krrukis papasakos pats.
Laikas, tas nevidonas, nė kiek nesidrovėdamas nusėjo įspūdžius dulkėmis. O čia dar Mulia purią apžvalgą ant viršaus pažėrė ... O įspūdžiai gi kaip vynas. Su laiku, bręsta, keičiasi ir atsiskleidžia dar neiš jaustais ataskoniais :P Tereikia geriau įsiklausyt ir vietoje sauso "buvom ValDiSole, oras saulėtas, sniego užteko, viskas zauber" gali prisimint kaip "visas aštuonias dienas saulė laužė savo spindulių ietis į baltą sniego apklotą visaip mėgindama jį į košę sumalti, kurios pamaišymui dar ledinius varvalus kantriai lipdė."
Kelionė į Italiją jau tampa įprasta. Nuskridom, nuvažiavom į autobusų stotį, nusipirkom bilietus iki Ponte Di Legno, už kampo picerijoj pavalgėm, nuvažiavom, persėdom, pervažiavom ir vietoj. Taip maždaug kaip iki pajūrio nuvažiuot. Beje kompanija šiemet nestandartinė. Mano sparčiai tobulėjanti žmona (STŽ), įsispyrusi į naujas slides; mano tobulinamas 6-metis sūnulia (TS) nori nenori įmontuotas į itališką slidinėjimo mokyklą; mano progresuojantis švogeris (PŠ); grįžtantis prie slidinėjimo mano progresuojančio švogerio švogeris (GPSPŠŠ); galvojantis, kad progresuojantis aš (GKPA) :D Jei trumpai, tai 4 poros slidžių ir aš su lenta.
Šiemet ant kalno praleidome 8 dienas (kaip Rimvis sakė, "nepadoriai ilgai" :) Gyvenome Commezzadura miestelyje viešbutyje La Noria. Vengdami buities ėmėm su pusryčiais ir vakariene. Viešbutukas labai jaukus. Yra liftas keliantis į viršutinį 2'ą aukštą :), yra poilsio zona, kur galima leisti vakarus. Poilsio zonoje veikia WiFi. Matomai pagal spec. užsakymą WiFi veikė ir mano progresuojančio švogerio tūlike. Kitose gyvenamosiose erdvėse nea :D Taip pat šalia veikia tų pačių šeimininkų picerija. Picą ruošia labai skanią ir greit :) Viešbutuke buvo puikiai įrengtas ski room'as su orą pučiančia batų / pirštinių džiovykla. Malonu ryte į sausus ir šiltus batus įlyst. Atrodo nieko ypatingo, bet drėgni batai iš pat ryto nuteikia nemaloniai. Be viso šito dar galėjome naudotis tokiu komfortu kaip free ski bus. O reiškia, kad ryte susikrauni inventorių į šalia stovintį autobusiuką ir jis nuveža prie pagrindinio keltuvo (gal net kokius 500 metrų :). O vakare sutartą valandą (arba pagal iškvietimą telefonu) atvažiuoja paimt. Pačiame Saulės slėnyje (http://www.valdisole.net/) yra keletas kurortų. Bene garsiausias Madonna Di Campiglio. Jame F1 Ferrari komanda organizavo savo renginį WROOOOM skirtą ekipos pristatymui. Ten pat važinėja keletas Ferrari spalvom išpaišytų gondolų į kurias labai norėjo pataikyti Marčius (PŠ) :) Ten pat įrengtas labai neblogas snow parkas tiek su paprastučiais tramplynukais tiek su labai nevaikiškais (petį dar sopa). Su Madonna di Campiglio ribojasi Folgarida - Marileva. Per visą Madonna Di Campiglio - Folgarida - Marileva gaunasi apie 110 km įvairaus sudėtingumo trasų. Kiek kitaip su Tonale ir Peio. Iki jų reikia važiuoti autobusu apie 45 - 60 min. Peio pastatytas naujas keltuvas keliantis į 3000 m. aukštį. Tačiau visą kurortą sudaro apie 17 km trasų. Tonale irgi galima užsikelti į 3000 m. Jis dar garsus savo puraus sniego laukais kaip kad Passo del Diavolo. Deja ten irgi neapsilankėm. Norint aplankyt tas vietas reikėtų turėt automobilį. O ir Kasparo (TS) mokykla nelabai leido mums tai padaryt. Nieko. Kitą kartą (o gal kitamet?!).
Kasparą (TS) išleidom į 6 dienų mokyklą. 5 dienos po 3 val. ir 1 diena pilna. Vienas, nieko nesuprasdamas, vaikis kantriai ir kruopščiai mokėsi su vyresniais italiukais. Sakė, kad Rodolfo (mokytojas) jį ne kartą pagyrė (sakė: "Kasparas OK" ir pakėlė nykštį aukštyn :) Kiek sutikdavome ant kalno, tai mokėsi vaikai rimtai. Čiuožė per kupstus, čiuožė už trasų, čiuožė raudonomis trasomis ir net snowparke čiuožė. Tik va kad čiuožtų mėlynom, tai nepastebėjau. Mokyklos pabaigoje buvo varžybos. Kasparas podiumo nepaėmė, bet patobulėjo tiktai neblogai. Dar šios kelionės metu jis užsirekomendavo kaip puikus kopėjas slidėmis į kalną. Vienu metu vidury kalno pametęs iš akiračio tėvus sumanė, kad reikia lipt į kalną jų ieškot. O tėvai vienas kalno apačioj stovi, kitas kėdutėm į kalną kyla ir padėt neką tegali. Ir užlipo! Nuėjo pas Rodolfo, o čia ir mama jau iš viršaus prisistatė. Sakau kitais metais bus galima ant ski paso sutaupyt. Gerai lipa :) Sparčiai tobulėjanti žmona šiemet džiaugėsi nauju inventorium. Negi inventorius tikrai gali taip įtakot čiuožimą. Aš visad galvojau, kad čiuožia ne slidės, bet po šio sezono pradedu abejot :) Kaip niekad patiko palikus vaikį mokykloje palakstyt dviese. Betkur, betkada, betkaip! Marčius (PŠ) kantriai sėmėsi patirties. Gerai, kad nebuvo jam sąlygų drožti vieną ir tą pačią mėlyną trasą. Paieškodavo kur lėkščiau, bet tekdavo ir visai rimtų nuolydžių įveikti. Į atostogų pabaigą jau visai neblogai sekėsi. Karolis (GPSPŠŠ) po keletos metų pertraukos vėl stojęs ant slidžių pradžioje apšilinėjo pamažu, bet po keletos dienų ir jam visi stabdžiai atsileido. Ta proga aš per savo durną galvą vos nepalindau po jo volu. Net dabar žandikaulį sutraukia prisiminus vaizdą kai aš nemažu greičiu skersuoju per trasą, o jis tiesiai dar gerokai greičiau atlekia. Pasisekė, prašokau. Daugiau taip nedarysiu. Brrr ... Apskritai trasos paruoštos labai gerai. Ledo praktiškai nėra, žemiau miškuose ant saulės sniegas kiek patęždavo. Į vakarą išsimušdavo kupstai, bet kažkaip šiemet tai problemų nekėlė. Užtrasė visa nudrožta ir suledėjus. Pabandžiau išlįst į miškelį, tai vos dantų neišsibarškinau kaip krato :) Man, kaip lentininkui, labai aktualūs plokšti pravažiavimai. Toks nervinantis tebuvo vienas ilgas. Ten Sukis kaip nori, bet kad pralėktum neįsibėgėsi. Tai skolinausi lazdą ir irklavau kanoją :) Kartą dar bandžiau pasėti gėrio sėklą patempdamas likimo brolį, bet iki man išvykstant derlius neužderėjo :) Šiaip dar paminėsiu, kad mūsų išvykimo dieną viskas aplink jau skendėjo rūke, o dar po dviejų parų uždrėbė 50 cm puraus sniego.
Kelionė atgal truko 2 dienas. Traukiniais iki Bergamo ir lėktuvu per Kauną namo. Traukinys išvyksta nuo pat keltuvų. Tradicinis persėdimas Veronoje, prieš pat atvykstant traukiniui tradicinis pavapėjimas itališkai per garsiakalbius ir tradicinis bėgimas su visais daiktais į kitą peroną. Atskiro dėmesio nusipelno Bergamas. Pats miestas visai gražus ir tvarkingas. Į Cito Alta (aukštutinę miesto dalį veža funikulierius). Orouostas netoli, geležinkelis ir autobusų stotis po ranka. Tradiciškai itališkai iki 18 valandos valgyt nieko negausi :) Na nebent toj užkandinėj prie autobusų stoties už kampo arba hot dog'ą užkilus funikulierium :) Nakvojome Bergame pasMaurizio. Tikrai labai šauni vieta apsistoti. Išbaigtas provanso stilius, apgalvotos detalės, draugiškas šeimininkas ir nuostabus jo paties keptas pyragas pusryčiams ...
Gal dėl to, kad gyvenom be rupesčių, gal dėl to, kad praleidome kalnuose daugiau laiko, gal dėl puikaus oro šitos atostogos buvo vienos įspūdingiausių. Ne tai, kad kitur buvo blogai, tiesiog šiemet buvo ypatingai :)
Pranešimai
