iPadas

Kovo 2ą dieną vėlai vakare stebėdamas "gyvai" iPado .2 pristatymą galvojau kaip bus smagu neužilgo nusipirkti šį daiktą. Mano supratimu mobiliam įrenginiui namuose jis tobulas.

Tokiom mintim gyvendamas ir aptarinėdamas su kolegomis gadgetu vs natūralių įrenginių pliusus ir minusus, teigiau, kad man užtenka visko ką turiu ant sporto inventoriaus, o vat iPadas yra tai ko realiai trūksta mano ūkyje.

Bet kaip dažnai gyvenime pasisuka, kad kai labai nori vieno atsiranda kitas kuris labai konkuruoja su pirmuoju.

Extrelamų forumiuke pamačiau parduodamą foilą Ozone XC. Faktiškai naujas, 8ių kvadratų ir dar ryt pučia. Aš tokį medžioju du - tris metus ir buvau jau praradęs viltį.

Vat ir dilema. Sportas vs IT? Abu kainuoja vienodai.
Geri draugai visad pataria gerai. Ir man patarė imti kaitą.

Šeštadienis. Tobula diena. Saulė šviečia, ant ežero 10-15 cm sniego, vėjas apie 7-8 metrus. TOBULA!

Didelė grupė draugų išsilaipina Galvės ežere.

Bandom dėti aitvarą, o kad jis foilinis tai standartiškai nesideda. Pora pakėlimų ir nutarimų, kad kažkas negerai, bet neaišku kas. Tenka paskaityti instrukciją ir sutvarkyti kaip priklauso.

Man patirtis su dideliu aitvaru yra visiškai nauja. Nesu turėjęs rankose tokio monstro. Baisu iki negalėjimo.

(visos foto Toxa)

Valdyti reikia išmokti greitai, nes visi nori išbandyti. Pusvalandis kankinimosi

ir į pirmyn. Aš lekiu su savo naujuoju mažuliu pilnu gazu per ežerą. O kaife nematuotasis!

Ačiū Antanui ir kitiems už instrukcijas ir palaikymą. Ačiū Marčiui už kėlimus susisukusio skuduro į dausas...

Šio blogo bendraautorius, kai bandė lakstyti su 3,5 aitvaru man pasakojo, kad jam geriausiai sekės tada, kai viena snowbordo koja yra palaida o priekinė apkauste. BIG MISTAKE! Šitaip nepasitikėdamas savo jėgomis vos nelikau su išsukinėtom kojom. Ir tik normaliai apsimovus lentą viskas pilnu tempu pajudėjo į priekį.

Bet, kaip ir kiekvienas sportas, kaitavimas turi savų niuansu, kuriuos reikia su laiku suprasti arba išmokti mokykloje.
Važiavau dešiniu halsu. Jau reikia grįžinėti, tai persukau aitvarą atgal. Jis kaip mane timptelėjo į aukštį, kad pradėjau galvoti kiek aš čia dabar skrisiu ir kad bus chrestomatinis atvejis kai pradinukas prisitrėškia iš savo paikumo. Ačiū dievui pakilau tik į kokį metrą - pusantro, ir nusileidau gražiai ant kojų. Kitą kartą jau sukau ratus atsargiau. Nors vandeny gal būtų visai fun taip pašokinėti ;-)

Ir antra ir labai skaudi bei kainuojanti man pamoka: susivyniok stropas!
Euforijoje lakstydamas numečiau kaitą toliau nuo kliūčių, kad niekam netrukdyčiau, bet nesuvyniojau stropu. Pasirodo tiesiai ant slidrogių tako. Tą supratau gerokai per vėlai ir rezultate dvi stropos gražiai nupjautos. Abidna, bet visiškai pats kaltas.

Verkiau ;-)

Tuo tarpu apie savo nuotykius kaliega Krrukis papasakos pats.

Ir kaip baigėsi Rūtai?