Rankos pūslėtos, veidai prakaituoti

Sykium jau šimtaspenkiasdešimttrys metai kaip nepučia ir jei jau ne plaukt, tai bent pablevyzgot ta tema noras išlikęs, tai padarykime gi rubriką "Plaukimo margumynai" :)
Šito posto margumynas bus: Kodėl gi mums "krenta" rankos. Šiuo atveju net ne apie pūsles, o apie tai, kad jas greitai "atjungia" taip, kad spėkos im stigti ir dvasia apsnūsta. Postas įtakotas paskutinio plaukimo Ventainėj, kai kolegoms jau "krito" rankos :)
Iškart perspėju, kad į jokius ten guru nepretenduoju, bet pabandysiu papostringaut apie savo patyrimus, o toliau, diskusijose, gal ir tiesa užgims.
Pats pirmiausias dalykas, kurį jau kiek pramokęs plaukt suvokiau kaip esminę "krentančių" rankų priežastį, buvo trapkilpių pozicija. Yra daug interneto prirašyta apie tai kur ir kaip turi stovėt kilpos, bet neginčytina tiesa yra viena. Jos turi būti VIETOJE. Šiuo atveju net kilpų ilgis ne taip svarbu.
O kaip tą VIETĄ atrasti? Vieni sako, kad pradžiai reikia dėti kilpas per 5 kumščius nuo giko galvos (burėm iki 7 kv.), kiti sako, kad galinė kilpa gula ties trečdaliu burės, bet visi sutinka, kad čia tik pradinis orientyras ir tikslesnis derinimas turėtų būti daromas ant vandens. Aš pats pagal rekomendacijas trapkilpes dedu per kumščio plotį. Plačiau nebandžiau, o jei siauriau, tai gaunas kiek jautresnė burė ir reikia tiksliau kilpas pastatyt.
Esminė klaida, kurią anksčiau darydavau buvo ta, kad kilpas derindavau negliso sąlygomis arba taip, kad būtų patogu užsikabinus išglisuot. Bet gi išglisuodamas burės pilnai neužtrauki, o ir dažną sykį kiek pavėjui pasileidi. Tuomet nutinka, kad sustojus į kojakilpes ir užtraukus burę smarkiai lupa galinę ranką (vėjas atidarinėja burę). Toks jausmas, kad papildomai truktelėjus galine ranka įsijungia turbina burėj. Žiauriai nepatopu, lėkti norisi, tada priekine ranka stumi stiebą pirmyn, galine trauki į save, persikreipęs ir išsikėtojęs imituoji plaukimą (dar tuo pačiu gerokai mindamas galine koja ant lentos galo ir jį nepelnytai skandindamas) ir po kelių halsų nukoręs rankas gaudai kvapą.
O tereikia per keletą centimetrų stumtelėti kilpas atgal (dažniausiai). Tada burę užtraukinėji nebe rankom, o savo mėsą kabindamas per trapeciją. Stovėsena pasitaiso, rankos atsipalaiduoja ir plaukimas pasidaro lengvas ir malonus :) Tikrai nesunku pajust kada jau gerai.
Niuansas toks, kad bent jau mano turimų bekemberinių burių traukos centras priklausomai nuo vėjo stiprumo (ir takelavimo) mėgsta truputį "vaikščioti" pirmyn/atgal. Nežinau, gal kemberinėm burėm taip ir nebūna. Taigi va. Trapkilpes pasitikrinu ir šiek tiek pasireguliuoju praktiškai kaskart vos išplaukęs.
Dar rankos "krenta" kai vėjas jau perstiprus burei. Man atrodo priežastis aiški. Neužtraukta burė. Ji gali būt neužtraukta arba dėl to, kad vėjo jau žiauriai perdaug ir fiziškai nebepajėgi, arba tiesiog jau būna baisu tatai daryti. Čiopas siaubingai krato, atrodo, kad ir taip jau leki nežmoniškai greitai ar panašiai. Tada plauki stačias ant lentos praverta bure, o per ištiestas kojas čiopas dar įnirtingiau stengiasi tave nukratyti (amortikai tai neveikia). Čia reiktų pažymėti, kad sukandus dantis ir vistik užtraukus tą velnio burę ir per trapę prispaudus lentos nosį prie vandens, plaukimas vėl susitvarko, atsiranda laisvumo kojose čiopui "virškinti". Tada jau vargsta kitos kūno vietos :) Iki kito gūsio kol vėl "išlupa" iš stovėsenos :)
Įvairovės dėlei dar paminėsiu neteisingą burės takelavimą. Kai aš savo burę "susitakeluodavau" stipriam vėjui prilupdamas per visus galus, gaudavau plokščią fanieros lapą, kuris makaluodavosi kaip jam patinka tasydamas mane paskui.
Taigi jei sekantį kartą plaukiant vargs rankos, pabandykit pagalvoti kodėl laikotės įsikibę į giką.

Pabėriau abu savo centus :)