Šveicariškos kalėdos

Jau antru kart per pastaruosius du metus Kalėdas švenčiu Šveicarijoje. Tai man pradeda patikti…

Zermatt yra vienas kručiausių Šveicarijos kurortų nekaitant Davoso ir panašių blizgučių. Jis labai keistas. Į jį su mašina nepateksi. Reikia pabaigti važiuoti kelionę su traukiniu. Zermatte nėra nei vienos mašinos su vidaus degimo varikliu. Neskaitant šiukšliavėžės ir greitosios. Ten laksto elektriniai taksiukai ir elektrinės krovininės mašinos. Tiesa jos yra siauros kaip ir gatvelės. Šaligatvių nėra, tai didžiausias Zermatto minusas tas kad tų elektriukų nesigirdi - pastoviai išgąsdina privažiavę.

Airbaltic'u nuskridome į Milaną.
Malpensoje pasiėmėme Fiat Scudo. Sėdom 6 suaugę, 3 mažamečiai ir 1as kūdikis. Kūdikis, žinia, yra labai įnoringas organas tai jam reikia ir mašininės kėdutės ir vežimėlio. Turint vaizduotę, galima susijaudinti kad visas stufas tikrai netilps. Nieko tilpo.

Martynas niekada neatsisako pavairuoti. Kuom daug kas ir apsidžiaugė. Nes, natūralu, kad Milano Car Rental nuomoja mašinas su vasarinėmis padangomis (kurių viena yra kitokia), vasariniu dyzeliu, vandeniu stiklų apipurkštuve ir pan.

Kirtus Šveicarijos sieną prasidėjo sniegas. O jo būda LABAI daug. Jei vaiką pastatyčiau į pusnį jis ten visas prasmegtų. Daryti sysiu jiems buvo visai fun ;-)

Tasche'je palikom trunyti Scudo bijodami, kad užšals dyzelius... Bet Stotis graži, o traukinukai fantastiški.

Pagal Google Mapsus nuo Zermato stoties iki mūsų namo tėra kokis 800 metrų, tai pasiėmėme visą mantą ir išdidžiai tempėm. Neėmėme takso. Vaikai žinoma apšalę nuo sniego kiekio moment į jį įsikasė.

Sekmadienis.

Atsikėlėm ir su vaikais į kalnus. Dukra jau moka, sūnų kaip nors prilaikysiu ir išsiversim. Gavosi gana juokingai. Dukrai nuo kalnų dydžio pakirto kojas ir ištiko isterija. Atsisakė čiuožt, nors mano nuomone, kad ten tie kalnai yra easy. Tai darėm taip: abu vaikai man duoda lazdas ir varo o aš iš jų galo su skersu snowboardu stabdau. Ir greitis kontroliuojamas ir jiems nebaisu. Vaizdelis gana juokingas - visi žiūrėjo į mus išpūtę akis.
Tai taip ir pasiturškėm.

Sekmadienį buvo labai įdomus oras.
Zermatas skendėjo debesų ežere, o kalnuose švietė saulė.


Pavalgėm labai skanių picų pas Italus. Labai juokinga užsisakinėti. Pavadinimai ir padavėjai Italai, daugiausia supranta vokiškai, mano kalba anglų nu ir dar dėl erotikos prancūzų. Tai va tokiu miksu ir susikalbam...

Pirmadienis

Baisi diena. Abu vaikai eina į mokyklą. Abu nė velnio nesupranta jokia kita kalba apart lietuvių. Nežinomybė baugina.


Dukrai viskas ok su mokyklom, jau ne pirmą kartą. Sūnus pasipiktinęs mažais mokyklos kalniukais ir sako kad jo nepaleidžia ir neduoda ramiai vienam čiuožti. Žodžiu ašaros ir neviltis.




Aš tuo tarpu bandžiau kaip mano įgūdžiai po metų. Tiesa pasakius visai ok. Nereikėjo pusvalandžio prisiminti kaip ten kas ...


Greitis nesužavėjo. 47kmh. Kiek po to nevariau niekaip daugiau 50 neištraukiau. Diena baigėsi laimingai...

Antradienis

Jau sūnus į aukštesnį varlinyka perkeltas. "He is doing great".

Dukra po rimtąsias trasas varinėja.

Trečiadienis

Sūnus sumaišo klases ir vietoje pirmokų nuvaro su antrokais. Mokytojai nespėja jo gaudyti po kalnus. "How you say in lithuanian "wait"?"
Kalėda.

Ketvirtadienis.

Jėzus, kaip vaikai nusivilia, kai gauna dovanų nuo Kalėdų senio drabužius. Vos nevekė... Dukrai jau nereikia į mokyklą, sūnui paskutinė diena. Entuziazmo nerasta, bet reikia. Sutarėm kad tik pusę dienos... Po pietų mes pasivažinėjom kartu. Vėliau nulekėm į kitą slėnį pas Betutę. Aš jos jau, dėja, nebepaveju... Ji varo labai drasiai ir labai greitai. Jaučiu jei matuoti ji yra greičiausia čiuožėja mūsų kompanijoje...

O taip Vincas jau ketvirtą dieną varė.


biške Betos performanco...

Penktadienis - paskutinė diena.

Varėm beveik visi... Galima buvo pažiūrėti kas ko mokyklose išmoko.

Reziume: sūnus dėdėi Martynui: "Marčiau, ko tu taip lėtai čiuoži? Žiūrėk kaip aš. Atsistoji ir varai greitai greitai. Nu" Dėdė Martynas be šalmo todėl saugosi ir lėtai važiuoja...

Grižom į Vilnių, o čia irgi sniegas...

Overall man buvo gana sunku su dviem vaikais. Labai didelis dėkui sesutei, kad padėjo prižiūrėti. Bet atpirko vaikų slidžių progresas, jų spindinčios akys ir įspūdžiai. Ir px kiek tai kainavo. Dar labai džiaugiuosi, kad varysiu su dude'ais į Val Thorensą. Ten bent pačiuožim už visas likusias žmonas ir vaikus...