Apie baimes ...

Praėjusias šventes paraleidom Juodkrantėj. Vėl tarabaninau visą inventorių į pajūrį, nes šeštadienį žadėjo pūsti. Deja taip ir neįjungė.
Užtai įjungė sekmadienio popietę. Buriavimas su šeima vistik yra vienas didelis kompromisas. Lyg ir kyla vėjas, jau reiktų vandenin lyst, bet prieš tai dar reikia kažką pavalgydint, kažką užmigdyt (beje, vaikų migdymas paskutiniu metu populiariausia mano laisvalaikio praleidimo forma :)
Žodžiu vistik sekmadienio vakarą šiaip ne taip išsiruošiu. Vėjas Juodkrantėje buvo side-off. Matosi, kad toliau mariose pučia. Pasitikrinus Ventainės stotelę ji rodo 12 m/s.
Besitakeluojant 5.7 graužia nerimas. O kas jei perdaug, o kad jei nesugebėsiu, nesuvaldysiu ir t.t. Vienam plaukti baisu. Baisu kai nežinoma akvatorija, vėjo stiprumas, baisu netoliese matomi tinklai ir nematyt neivienos burės vandeny. Nors objektyvių priežasčių baimėms kaip ir nėra, bet visvien neramu. Žodžiu šiek tiek save prievartaudamas renkuosi daiktus, deduosi į akvapaką telefoną ir lendu vandenin.
Išplaukti tenka iš neaiškios krypties suvelto pakrantės vėjo. Nusikapanoju reikiamą atstumą nuo kranto kur gaunu stipresnį ir bent jau aiškios stabilios krypties dvelksmą. Normaliai plaukta prieš kokį mėnesį, tad ir susigaudymui kas vyksta prireikia šiek tiek laiko. Ramiai susidėlioju viską galvoje. Vaažiuojam ...
Pasirodo banga ten dar nėra didelė, vėjas gan gūsiuotas ir tikrai ne 12 m/s. Bet 5.7 pilnai užteko. Išglisavimui reikia atkrist, bet paskui važiuoji komfortiškai. Matyt iki Ventainės jis išsilygina ir sustiprėja.
Vakaro saulė nudažo marių vandenį kažkokia balzgana purvina smėlio spalva, gūsiai dar labiau sušiaušia ir taip vėjo šukų išdraskytą vandens paviršių, burnoje dumblo ir smėlio prieskonis. Drama ... Jau buvau pamiršęs kaip būna mariose ...
Dar neramu plaukt kai priekyje nėra jokio orientyro. Tada pjaunies kiek gali į vėją su mintim, kad grįždamas pataikysi iš kur išplaukei. Grįžtant vaizdas pasikeičia. Besileidžianti saulė atsispindi vandeny išryškindama nedideles besiritančias bangeles. Paviršius blizga lyg žvynuotas žuvies šonas saulėje.
Kažkaip nesinori maudytis, nesinori pernelyg ekspesimentuoti. Tiesiog važiuoji pamedžiodamas bangeles, kurios kartkartėm mesteli į orą ... Kartais paspaudi kiek pavėjui. Taip ramiai (ar, sakyčiau, atsargiai) besivažinėjant pradedi apsiprasti su vėju. Nebegąsdina ateinantys gūsiai. Žinai, kad susitvarkysi. Atsiranda kažkoks pasitikėjimas, tiesa vis dar atmiežtas nelabai logiškai paaiškinamu nerimu.
Galiausiai vėjas sėda, pasidaro sunku išglisuot, žvėriškai troškina. Tad ir nebekankinu savęs. Traukiu krantan.
Labai keistas pasiplaukiojimas ... Su labai gražiais vaizdais, komfortišku vėju ir keistu nerimu. Matomai prie to irgi reikia priprast. Jausmas kažkuo panašus kaip kad šiemet kalnuose atsistojus puraus sniego šlaito viršuje. Pradžioje darai viską ką reikia ir tik vėliau atsiranda pasitikėjimas savim ir malonumas ...
Akivaizdus bumbulių trūkumas, bet jie, matyt, iš niekur neatsiranda :) Kai nėra, tai juos reik po truputį augintis pačiam :)