Traktatas apie kelionę į Kapruną 2013/2014 sezono pradžioje.

Gruodžio 12. VNO (Vilnius) - MUC (Miunchenas). Ačiū AirLituanica, kad nebankrutavo. Inventorius atskrido sėkmingai. Nauja nedicka skylutė ant kapšo. Budget autonuoma. Moteriškė davė mums nuostabybę Citroen DS3. Tik susiradę mašiniuką supratom, kad ten kabrikas :) Pabėdavojom, kad gaila, bet vasarą tokių malonių atsitiktinumų nebūna. Pravėrus bardačioką, kurį Citro dizaineriai kažkodėl pavadino "bagažine", apima nerimas. Ten net per angą fiziškai lagaminas NETELPA. Išlankstau galines sėdynes. Nerimas dar labiau sustiprėja. Nervingai grūdu slidmaišį vidun. Netelpa. O jeigu taip ... Nea. O va jei dar šitaip pabandžius ... Chren. Galiausiai priploju keleivio sėdynę prie priekinio stiklo ir šiaip ne taip pavyksta uždaryt tą bardačioką. Lagaminą įverčiu kažkur sau už nugaros. Dovilė visą kelią sėdi pabrėžtinai stačia ir tiesia nugara :) Užtai važiuot šituo mažyliu visai smagu. Nepalyginsi su skardine Fiat Panda. Autobane jautiesi kaip lygiavertis eismo dalyvis (kol nepamatai savęs iš šono prašvilpiančio merso atspindy :). 150 kmh prieš vėją be problemų :D Net cruise control'as, BlueTooth įranga ir kiti pričendalai. Visumoj labai faina mašinytė. Austrijoj kalnuose su GPS'u reikia atsargiai. Jis kalnų keliukais skaičiuoja greitį 100 kmh (nes tiek teoriškai galima). Tiek net vietiniai kalniniai džigitai nevažiuoja. O dar jei prieky "fūra-žopa į kalną", tai gali ir pėščias eidamas greičiau judėt. Užtai yra ir geroji pusė. Pravažiavom vasarą mintais takais, aplankėm Kitzbuelį. Važiuojam sau ramiai per kaimą kažkokį, o prieš nosį tik pyst (nesikabinėt! norminis ištiktukas! :) ... prabangus Kempinski viešbutis kaime vidury laukų. Žodžiu mes neskubėdami ir pasidairydami nudardėjom į vietą. Pensionas Kathąrinenhof mielas, draugiškas ir be jokių nesaikingų "rules & restrictions" ant kožno kampo. Maloni šeimininkė greit viską suriktuoja. Kuriamės, ilsimės, vaikštomės, ruošiamės, tikimės. Padeda Jagermeister Limited Edition. Skanu :)

Gruodžio 13. Kitszteinhorn. Papusryčiaujam, pasigrožim šeimininke ir jos senstelėjusia mama su tautiniais rūbais, išsiaiškinam kur ką ir maunam į autobuso stotelę. Praktiškai visi kiti gyventojai važinėjo savo transportu. Paimam SkiPasus ir keliamės. Dar keliamės. Paskui dar šiek tiek užsikeliam. Ir patenkam į bugelių rojų. Ant ledyno sustatyti gal 6 ar 7 jie. Maloniai džiugina, kad veikia absoliučiai visos trasos ir keltuvai. Pirmi nedrąsūs nusileidimai drebančiom kojom ir realybės smūgis per veidą, kad Druskininkuose čiuožti vis tik neišmoksi. Bet taip būna visada. Po keleto nusileidimų pradeda atleidinėt visus raumenis ir smegenis :) Apvažiuojam visą kurortą, susipažįstam su aplinka. Išskyrus bugelius, mat kažkaip nepasirodo privaloma kožnu jų pasikelti. Užteks keleto :) Vakare, kaip visad. Maistas, drinkas, lova. Tiek daug valandų jau senai nesu miegojęs :)

Gruodžio 14. Schmitten. Iš vakaro susižinome, kad ir ten beveik viskas veikia. Pasitikrinam prognozes ir pamatę poryt atšilimą nusprendžiam neatidėliot. Kurortas žemai, nutirpt gali viskas ... Mūsų džiaugsmui Šmitene veikia irgi viskas išskyrus vieną juoda trasą. Bendragondolis dar paaiškina, kad tik šiandien galutinai viską atidarė, papasakoja kur geriausios sąlygos kuriom valandom (kai sniegas kiek suminkštėja ir nebebūna ledo gabalas) ir leidžiamės dairytis. Dairomės sąžiningai. Tiesiai į patį toliausią kampą ir trasa po trasos, keltuvas po keltuvo link namų :) Radom ten labai smagių trasų, pakaitinom pakinklius :) Pakaitintus pakinklius paskui papildomai pakaitinome pirtelėje. Kad visapusiškai pakaitinti būtų.

Gruodžio 15. Kitszteinhorn. Pakilo vėjas. Nedaug. Kokie 7 m/s. Gražiai neša iš kitos kalno pusės sniegą. Geroji šito proceso dalis ta, kad palaidas sniegas gražiai gula į užrasėje įšvažinėtas vėžes ir jas gražiai lygina. Pernai La Thuile panašiai buvo. Man ten labai patinka. Kildamas keltuvu atidžiai studijuoji reljefą, žiūri iš kur į kur pataikyt galima, kaip ant uolų neužsiraut, o nuo viršaus jau ir taikai :) Užtrasės galimybės ten didžiulės. Yra 5 žymėti "ski route". Tiesa dalis jų uždarytų buvo, bet pakako ir be jų. Jei negana, visada galima pasilypėt aukščiau. Čiuožti tarp uolų įdomu. Reikia ne tik įsipaišyt kur suplanavęs, išlaikyt kryptį, bet ir ant akmenų neužsiraut. Kai kur trasos kraštuose stovi ženklai: "Atsargiai akmenys." :) Iš vakaro pakaitinti pakinkliai ryte bandė prieštarauti, bet po keleto de-buratinizacijos nusileidimų paspringo savo nepagrįstų įnorių ašakomis :) Tądien pradėjome praktikuot rytinę kavą 3029 m :) Kadangi viešbučio kava filtruota, tai apie 11 val. važiuodavome gondola į viršutinę apžvalgos aikštelę su restoranu gerti žmoniškos kavos su kniedliais arba Kaizerio kiaušiniene. Labai gražu ir maloniai nuteikia puodelis geros kavos su vaizdu į saulės nutviekstas baltas viršukalnes ir kažkur apačioje ropinėjančius mažyčius vabaliukus slidininkėlius :D

Gruodžio 16. Kitszteinhorn. Ir vėl eilinė, niekuo neypatinga, saulės nutvieksta diena be menkiausio debesėlio ir vėjelio. Trasų ir užtrasių sniegas, kaip ir kasdien pašvietus saulutei, netruko suminkštėti visiškai nuobodžiai komfortiškam čiuožimui. Ir vėl kava 3029 m ... Siekdamas nutraukti tą žudančią nuobodybę išsinuomavau kitą lentą. Kita lenta - kita diena :) Tą pat akimirką plyšo nuobodulio siūlės, krito šydai ir lyg žvirblis saujoj suspurdėjo smalsumo sužadintas nerimas. Jau keletą sezonų norėjau išbandyti TĄ lentą (Rossignol Krypto), bet vis niekur nepavykdavo jos gauti. Po dienos bandymų įvairiom sąlygom ir lyginimų su tuo ką turiu dabar, galiu subjektyviai konstatuoti, kad mano čiuožimo būdui ir sąlygom ji tinka puikiai. Va. Jau noriu.

Gruodžio 17. Anksti ryte judam į MUC. Autobanai, nežmoniško dydžio geltonas mėnulio blynas, oro uostas, skrydis ir vaikai ant kaklo. :) Ir darkart ačiū AirLituanica. Kad ir šįkart nebankrutavo :) Apskritai pirmą kartą ištrūkom su žmona į kalnus vieni. Visai vieni. Atostogos gavosi trumpos, bet intensyvios . Pojūčius užaštrino nuostabus oras, geras maistas, jausmas, kad šiandien niekur nereikia skubėti ir tikrai nieko nepamiršai.