Val Thorens (ilgas just another point of view)

Jau kelinta diena kaip darbe. Po truputį pradedu susigaudyti kur pakliuvau ir kas čia vyksta. Įspūdžiai po truputį susiguli galvoje ir išsisluoksnuoja. Matyt jau laikas pažiūrėt į kelionę blaiviai, be momentinės euforijos žiūrint į snieguotus kalnus :)

Taigi smarkiai ir garsiai išgirtas aukščiausias Europos kurortas Val Thorens (FR). Vos tik atvykus teko pajausti ką reiškia gyventi 2300 m aukštyje. Šiek tiek mėtė į šonus, bet jau kitą rytą šių keistų ir lig šiol nepatirtų pojūčių visiškai neliko. Kadangi kelionė buvo "biudžetinė", tai iš gyvenamo ploto daug ir nesitikėjau, tiesa, visvien pirmą dieną teko moraliai adaptuotis :) Patalpa maža, o žmonės su visais savo rakandais net keturi. Nieko - prisitaikėm.
Atvykstant kalnai mus pasitiko besiritinėjančia saulute ir kyšančiom uolom. Kaip žinia Val Thorensas garsėja savo neišmatuojamais puraus sniego plotais. Jis čia gerai laikosi ir jo paprastai būna daug. Žiūrėdami per autobuso langą traukėm pečiais ir klausiamai žiūrėjom vienas į kitą ... KUR?! Tiesa trasos paruoštos, bet už jų ribų vaizdas nykus ... Tądien jau nebečiuožėm. Visokie organizaciniai gyvenimo klausimai, įsikūrimas ir t.t.

Kurorte apgyvendinimo organizacija visiškai pritaikyta masėms. Iškart matosi, kad jie pasiruošę aptarnauti didžiulius turistų kiekius. Užeini nurodytu adresu į trobelę, pastovi eilėje, užpildai popieriukus, gauni raktą ir lapelį. Su tuo lapeliu eini į skalbyklą ir pasiimi patalynę. Užstatus ima ant kiekvieno kampo. Prisiminus mielus ir draugiškus šeimininkus Grindelwald'e belieka nutaisyti nostalgišką grimasą :) Ten ir iš stoties su automobiliu parvežė, ir po kelionės alaus bei užkandžių pasiūlė ... Toks labai malonus ir "dushevnas" priėmimas. Nieko. Užtai PIGIAI :)

Ryte vos pramerkus akis teko pripažint, kad saulė mus apleido ... Buvo apniuke ir snyguriavo. Bet entuziazmo nors vežimu vežk. Čiupom inventorių, pirkom ski-pasus ir į kalną. Po truputį apšilinėjom, gaivinom įgūdžius ir pažindinomės su aplinka. Oro sąlygos tuo pačiu tolygiai prastėjo. Galiausiai sulaukėm pūgos kai per 10 - 15 m žmogaus nebematyti. Pagrindas pasidarė minkštas, pasikeitė važiavimas. Besileidžiant kažkokia trasa aš porą kartų šleptelėjau ... Mindaugas pračiuoždamas dar spėjo paklaust kas man atsitiko, kad vartausi ... ir abu plojomės. Aš pakilau, o kolega nebe ... Ranka greit tino, profesionali traumatologo akis greit nusistatė sau lūžį. Aš galvoju, kad Mindaugui apskritai reikia uždraust komentuot mano čiuožimą. Paskutinį kartą po pasijuokimo iš mano voliojimosi sekė kontūzija ir laisvadienis namie (gerai, kad be smegenų sukrėtimo apsiėjom). Dabar gi baigės blogiau. Taigi. Turim 2 lūžusius kaulus. Rimvis leidžiasi žemyn pagalbos, o aš lieku su nukentėjusiuoju. Prancūzai suregavo operatyviai. Nepraėjus nei 10 min. prie mūsų nusileido "greitosios" rogės. Supakavom Mindaugą, prie jo pririšom lentą ir leidomės žemyn. Pakeliui dar Rimvis mus iš kažkur pasivijo. Karavanas, manau, atrodė liūdnai ... Fotografuot niekam nekilo noro. Na o toliau greitoji, laukiamasis, daktaras, gipsas. Tokių nelaimėlių med punkte ir miestelyje matėsi daug. Nuotaika subjuro. Garbingai pasitikome po FlyLAL perturbacijų 1 dieną pavėlavusį Mulia ... Vakarėlis pavyko, "oranžinė" striukė atsirado :)

Sekanti diena vėlgi buvo apniukusi, nuotaikos neypatingos, tad ramiai pasivažinėjom šen bei ten. Vakare pradėjo snigti. Rytas vėl pasitiko baltu nepermatomu vaizdu ir sniegu. Neskubėdami išsiruošėm į trasas. Tačiau kalnų oras nuspėjamas tiek pat kiek moters nuotaika ... Nepraėjus nei valandai oras pasitaisė, debesys išsisklaidė. Pamatėme baltas viršūnes ir gražiai sniegu nuklotus baltus laukus. Pradžioje nedrasiai po truputį išsukdami už trasos tikrinome ką reiškia purus sniegas. Kiek vėliau atidarė keltuvą, kuris veža į neparuoštos juodos trasos viršų (mat iš ten galima ir mėlyna nusileisti). Prie įvžiavimo į trasą stovi ženklas su kažkokiu keistu užrašu "CLOSED". Na mes kadangi nepoliglotai, tai nusprendėm, kad čia mums gero kelio linki :) Pradėjus leistis apniko abejonės ... Kažkas kartkartėm ikyriai kabinosi už lentos dugno, o pravažiavus vietomis matydavosi plikos uolos. Bet šiek tiek pasileidus viskas normalizavosi. Sniego sluoksnis jau buvo pakankamas, nuolydis tinkamas ir šiaip viskas puiku ir gražu :) Besikeldami keltuvu nužiūrėjom kur kiti išsukinėja iš trasų ir išvažiuoja į ilgą gražų baltą ir lygų šlaitą. Tiesa vietomis matėsi kyšančios uolos, bet jei gali tiki, tai tikėtina, kad mes irgi. Taip ir padarėm. Kadangi važiavimo tokiom sąlygom patirtis labai menka tad leidomės atsargiai. Pataupydami ir lentas ir kaulus. Bet kuo toliau tuo labiau įsidrąsinom. Kartkartėm grybžtelėdavo koks akmenėlis, teko ir katapultą vieną kitą padaryt, bet tas lėkimo per purų minkštą sniegą jausmas atpirko viską. Lenta puriame sniege juk glisuoja. Tad ir valdymas kažkuo panašus į burlentės (nesu bandęs, bet įtariu kad dar labiau į surfing'ą). Vairuoji galine koja, minkšti nedideli posūkėliai, praleki per niekieno nevažiuotą ruožą, pažiūri ... Kažkaip labai smagu buvo matyt savo paliktą žymę :) Tiesa kentėjo inventorius. Neivienas neišvengėm rėžių ant inventoriaus dugno, bet grįžom labai patenkinti. Tiesa Rimvis kasdien didvyriškai drožė kalną kol paskutinis keltuvas užsidarydavo. Mes su Mulia nusiimdavom anksčiau.

Kitą rytą vaizdas mus pamalonino. Saulė ritinėjosi žeme, Rimvis sakėsi radęs smagią trasą. Ten ir patraukėm. Berniukai darė spydą. Gerai lekia, kad juos kur. Po trumpo prasivažinėjimo kažkiek pramušė ir man. Deja geriausiu užvažiavimu GSP'as kišenėje nuduso, tai greičio ir nežinau. Bet maža neatrodė :) Taip prasivažinėjome dvi dienas pakildami tai vienur tai kitur. Pasigrožedami vaidzais ir pagurkšnodami baruose. Periodiškai iškišdavom nosį ir už trasų. Mulia kažkodėl pabrokyjo raudonas trasas sakydamas, kad ten reikia dirbt ... Ką aš žinau. Man kaip ir nieko tokio ... Kita technika, kitokie pojūčiai ... Per tas dienas bandžiau carvint, bandžiau cross under posūkius daryt. Kažkas gavosi, kažkas nelabai. Rimvis dar ir pafilmuot mus suspėjo. Buvome užsukę ir į snowparką. Deja tai atsitiko į pavakarę kai kojos jau nebelaikė, tad ir didelio entuziazmo šokinėt nebuvo. O ir parkas toks nevaikiškas visai. Dar tyliai rezgiau mintį paskutinę dieną ten apsilankyt, bet dėl oro sąlygų taip ir nebeteko, tai niekam ir nepasigyriau apie savo ketinimus :)

Mindaugas gi po dviejų dienų sėdėjimo namie irgi nebeiškentė. Griebė slides ir atsargiai atsargiai į trasas pajudėjo. Respect už pasiryžimą ir valio, kad neikart nekrito.

Taip nejučia ir paskutinė diena išaušo. Jau ryte kalnuose girdėjosi sprogimai. Tai reiškė, kad sniego pernakt privertė. Ir daug. Tik kad procesas taip ir nesustojo ... Pakilo pūga. Ant trasų puraus sniego pilna, lavinų rizika 4 lygio (5 didžiausias). Viskas kaip ir gražu, tik kad nesimato nei velnio. O mano aprasoję akiniai dar labiau blogino matomumą. Kažkokia keista anatomija man su tais akiniais gaunas. Jau kelintus turiu visi jie aprasoja esant šiltesnėm sąlygom. Matyt prakaituoju nesvietiškai :) Pasivažinėjome jau išbandytais maršrutais. Sunku. Kaip sakiau matomumas prastas, sniegas purus, vietomis į kupstus sumužtas. Gerai, kad krist neskauda. Važiuoji visiškai pagal pojūčius, nes reljefas visai tolygus ir baltas. Čia jauti, kad jau leidiesi nuo kalno, tai vėl lenta aukštyn kyla. Amortizatoriai dirba kaip pašėlę (lyg ir taip 5 dienų nebūtų gana). Galiausiai užklumpa smarki pūga. Viskas užsidarinėja, trasose žmonių vienetai. Net nejauku darosi. Kapstomės namo. Privažiavę "liulkas" su Mulia nusprendžiam, kad toliau esanti plokščia trasos dalis tokiom sąlygom tinka tik pėščiom kulniuot, nusprendžiam leistis "liulka" . Susėdę susimastom ... Gūsiuose vėjas kabiną siubuoja taip, kad atrodo tuoj už ją laikančio stulpo užklius. Svarstom ar apratnaujantis personalas žino ką daro jei leidžia tokiom sąlygom keltis. Nusprendžiam geriau nežiūrėt :) Darosi neaišku kas geriau. Ar pėščiom plokščia trasa kulniuot ar toje kabinoje ore suptis ... :)

Galiausiai parsikapstom iki miestelio. Galvoje dar sukasi mintis, kad gal dar vieną kartelį, bet prisiminus pojūčius ant kalno vistik nusprendžiam vynioti meškeres. Taip ir padarom. Jau namie pamatom, kad tai kur mes buvom dar nebuvo blogiausia ... Užpustė, kad net priekyje stovinčio namo nematyt. O Rimvis kažkur ten. Panašu, kad viską uždarinėja, o jo vis nėra. Man jau šiek tiek neramu, bet tyliu ... Galiausiai pasigirsta ateinančio SMS garsas. Rimvis. Įleiskit. Man, tiesa sakant, palengvėjo. Klausiam Rimvio kaip ten. O jis ... "Viską uždarė, sūkos!". Tiesa dar paskui pasakoja, kad vietomis prieš vėją į pakalnę važiuot neišėjo kol nesusigūždavo. Mda ... Big balls. Respect. Ir, aišku, gerai, kad viskas gerai baigėsi.

O toliau seka pakavimasis, Mulios išlydėjimas, svarstymas ar spėsim per 2.5 val nuvažiuoti 37 km iki traukinio ... Spėjom. Snigti nustojo, kelią nuvalė. Namo grįžinėjom ilgai ir gan varginančiai. Autobusas, traukinys, kojos, nakvynė, kojos, moliuskai, kojos, lėktuvas, lėktuvas, automobilis. Labai ilgai.

Sumarizacija:

Labai patiko powderis. Technikos trūksta, bet lėkimo per mikštą sniegą jausmas labai malonus. Pradžioj lentos šiek tiek gaila buvo, bet po pirmųjų grybšnių per akmenis ir Rimvio meniško potepio atlėgo :) Juk ji tam ir skirta.
Savo skilsų labai nepagerinau. Šį bei tą šiek tiek išbandžiau ir tiek.
4 žmonių gyvenimas 25 kvadratuose įskaitant virtuvę, tūliką ir vonia kiek įdomus ...
Funkciškai kurortas puikiai sutvarkytas, bet va dūšios ir veido ten pasigedau. Matomai ne to ten žmonės važiuoja.
Kelionė, kad ir žadėjo būti įdomi, bet per ilga, o lentos sunkios :)

Apskritai tai toks jausmas, kad lyg ir viskas gerai, bet lyg ir kažko šiek tiek trūksta. O va ko, tai nepaaiškinsiu. Dar pats nesuprantu.