12.23.2007

Šian Kapa braukė ašarą. Tikrą vyrišką druskingą ašarą. Viskas dėl logistikos. Kasparas šian ėjo į mokyklėlę. Zerefore Kapa buvo paliktas ant ledo kuris vadinasi “kinder garden”. Visi likę lipom nugalinėti Šveicariškų fizikos dėsnių.
Jei Šveicarai gamintų lėktuvus, jiems reikėtų 20 km kilimo / leidimosi tako, nes variklių lėktuvuose nebūtų ir juos reikėtų stumti žmonėm. Pats takas būtų snieguotas, todėl lėktuvas butų su rogutėm. Niekas apie normalias transporto priemones su varikliais ir ratais čia niekas nėra girdėjęs. Taip ir ant trasų. Jei neturi rogučių turi turėti rikšą kuris tave užtemtų į kalniuką. Jei esi biudžetinis lietuvis, ir rikša yra neįkandama prabanga turi pasikliauti savo čiuožimo skilsais, arba kaip Kapa padarė, sėti gėrio sėklą ir jei tu pastumi vargšą snowboarderi tikėkis kad ir tave kas nors pastums.
Taigi prie visos bėdos yra vienas geras dalykas visame tame: nenori pėdinti, varyk! Ir greitai! Taigi užuot įgaudinėję patirtį ir greiti po biške, ją griebėm už ragų. Antra dieną man teko palipėti tik vieną sykį. Elanas po biške pradėjo rodyti savo privalumus.
Baigėm slidinėjimo dieną labai pakylėtos nuotaikos. Užlipom su Do į chaletą ir sutikom Kinderizuotą Kapa. Pasidalinom džiaugsmu, kuris privertė Kapa raudoti kaip aprašyta dienos pradžioje...